Kaip vaikai Tailande lobių ieškojo

Kaip vaikai Tailande lobių ieškojo

Tėvų meilė vaikams yra beribė, tai mums įrodo nuostabi, linksma Djačkovų šeima. Ši šeima nusprendusi lietuvišką pilką dangų iškeisti į spalvotąjį ir egzotiškąjį Tailandą. Šiandien dalinamės mamytės pasakojimu, apie tai kaip kelionę su vaikais paversti tikru gyvenimo nuotykiu ir džiaugsmu visai šeimai. Gal įkvėps ieškoti lobių ne tik tailande.

Papasakosiu mūsų pirmos kelionės į Tailandą nuotykį, kuris vaikams įsiminė labiausiai.

Prieš kelionę tėtis ilgai vaikus ruošė ir nuteikinėjo išvykai į Tailandą. Pasakojo, kad jis važiuos ten anksčiau, nes turi nuvykti į salą ir rasti piratų žemėlapį – esą girdęjęs, jog ten yra užkastas piratų lobis.

Išties vyras išvažiavo mėnesiu anksčiau, nes reikėjo pažiūrėti namuką, išsinuomoti, supirkti viską, apstatyti, paruošti virtuvę, žodžiu – ištyrinėti aplinką ir paruošti guolį savo viščiukams. Tuo tarpu kol laukė mūsų parskrendant, nuvažiavo į Bankoko china town ir pripirko visokių papuošaliukų, niekučių, akmenukų, primenančių lobį. Visą mėnesį ruošė 6-8 dalių žemėlapį ir skirtingose salos vietose tas dalis paslėpė.

Taigi tėtis išvažiavo, o mama turėjo mėnesį lagaminams sukrauti, paruošti vaikus, užbaigti visus darbus.

Atvykus į Bankoką, tėtis visas dvi dienas vis pasakojo vaikams apie Kapitoną Kablį ir kad vienas niekur neranda tame name pirmojo žemėlapio, kuris nurodys kur ieškoti lobio.

Finalas – vaikai surinko visas dalis ir gavosi didelis žemėlapis, ant kurio buvo nupiešti žingsniai. Rodyklėmis ir iksiukais sužymėta kas po ko, o kelias veda į kitą salą. Šalia Ko Koodo, kur mes buvome apsistoję, yra viena salelė, dar vadinama “žiurkių sala”, o atstumas iki jos apie 700 metrų (taip rodė Google Maps). Bet ten stipri srovė, nes tarp salų plaukioja nuolat speed boat‘ai ir žvejų laiveliai. Taigi laukėme atoslūgio, kad sumažėtų atstumas, bent iki 500 metrų.

Atvykus į salą ir mūsų namuką vaikai net nemiegojo, vis ieškojo užslėpto žemėlapio. Ieškojo apie porą dienų, kol pagaliau su tėčio pagalba rado jį kažkur sienoje. Aš tuo tarpu vis svajojau, kad ant kokios gyvatės ar voro neužsirautų.

Pirmoji žemėlapio dalis rasta, bet štai 11 metų dukros pirma frazė: „Tėti, čia tu rašei? Tavo raštas? Ir kas dar taip gražiai galėjo nupiešti“? Bet kadangi vyras tą lapą gerokai užsendino, tai kažkaip pavyko išsisukti  ir važiavo ieškoti kitų žemėlapio dalių.

Nuotykiai tesėsi beveik visą mėnesį, nes vyras daug užduočių buvo prirašęs, kad iš vieno taško jie atsidurtų kitame taške. Kaskart grįžę man pasakodavo apie savo nuotykius, nes aš su mažyle metinuke būdavome tuo metu namelyje.

Užduotys buvo tikrai neeilinės – reikėjo į „kukurūzniką“ lįsti, fotografo Manto Pralgausko šunis pašerti, lįsti į uolą, kur pilna šikšnosparnių (vyras sakė, kad pats vos į kelnes nepridėjo), eiti prie krioklių, net eiti pas visą gyvenimą medituojantį vienuolį (kuris nekalba ir nereaguoja!) ir jo paprašyti žemėlapio dalies

Sulaukėme ir išsiruošėme. Gilu, srovė stipri, bet plaukti įmanoma. Tėtis su „lastais“, mama be nieko, dičkė kaip ir mama be nieko, sūnus su gelbėjimo liemene. Plaukėm į priekį labai sėkmingai ir nepavargome. Bet iki kranto likus apie 50 metrų pamatėme, jog visas dugnas tiesiog nusėtas jūros ežiais, kurie jau beveik siekia mūsų kojas ir bambas! Aš tik Luką griebiau už liemenės ir mečiau atgal, Lėją net nepamenu už ko, bet pagavau ir taip pat permečiau atgal. Tada pati greit apsisukau. O mūsų tėtis nesuprato kas vyksta… Aš jam šaukiu, kad lobio nereikia, kad piratas tyčia tiek spąstų palikęs, kad įkliūtumėm, kad godumas mus prie nelaimių prives… Bet tėtis nenorėjo, kad žlūgtų tokia graži lobių paieškų istorija. Taigi ant “lastų”, kaip balerina, nuėjo tarp tų ežių.

O aš tuo metu plaukiau su vaikais atgal. Plaukiu ir suprantu, kad stovime vietoje, visai nejudame į priekį! Pasikeitė srovė ir prasidėjo potvynis… O tu “jūros ežiuk”! Dar tokio ekstrymo nebuvau turėjus! Numetu Luką, nustumiu Lėją, o aš pati atsilieku… Vėl pasiveju ir vėl mėtau. Po to tėtis mums šaukia nuo kranto: „Vaikai, lobis!“. O vaikai net verkia iš džaiugsmo! Bet plaukti tai reik toliau. Tėtis mus pasivijo, kai buvau ant kokių 300 metrų distancijos, visiškoje „pompoje“. Taigi tėtis su kuprine pilna lobių perėmė vieną vaiką ir tuo man labai pagelbėjo. Netrukus atsidūrėme vietoje, bet tiek keikusis sau panosėje dar nesu gyvenime! Kai pažiūrėjau laikrodyje rodiklius kiek įveikėme atstumo, negalėjau patikėti – rodė 2700 metrų. Bet kaip, aš juk stovėjau vietoje?! Beprasmio darbo buvo daug, bet koks kajfas buvo vaikams krapštyti lobį lauk! Jeigu tik matytumėte kokiom drebančiom rankom jie tą darė :

Išsidalino viską namie. Lėja nuvežė vėliau klasiokėms ir mokykloje pasakojo koks buvo didžiausias jos nuotykis. O Lukas iki šiol prašo dar paieškoti kokio gero lobio 🙂

Tekstą parengė: Gintarė Djačkova

 

Komentarai