Keliaujančių mamų pasakojimai: griauname kelionių su vaikais mitus

Keliaujančių mamų pasakojimai: griauname kelionių su vaikais mitus

Prieš mėnesį Keliaujančios mamos buvo pakviestos susitikti ir pabendrauti gyvai didžiausioje Lietuvoje kelionių parodoje Adventur2020. Džiaugiamės galimybe susitikti, pabendrauti ir įkvėpti mamytes keliauti su vaikais. O tiems, kuriems nepavyko išgirsti mūsų pašnekesio gyvai, nenusiminkite, nes nuo šiandien galite jį ir perskaityti!

Pokalbyje dalyvavo:

Vilma Vainorė – Keliaujančių mamų bendruomenės įkūrėja ir keliaujanti mama

Donata Devasoux – mama gyvenanti Liuksembuge ir keliaujanti po pasaulį su sūneliu

Evelina Simanavičiūtė – travelingfamilynotes įkūrėja, keliaujanti su šeima namelyje ant ratų

Kalbino: Dalia Smagurauskaitė

Esate bendruomenės, kuri vienija virš 20 000 keliaujančių mamų, įkūrėja. Kaip gimė idėja kurti grupę fejsbuke, dalintis patirtimi?

Vilma: Pati idėja gimė iš asmeninio poreikio. Nors ir su vyresiąja dukra nemažai keliavau, bet gimus jaunėlei supratau, kad ankstesnė kelionių patirtis yra ne viskas ir labai daug informacijos trūksta, negali jos rasti vienoje vietoje. Tiek ieškant internete, tiek mamų forumuose trūko informacijos kaip su tuo mažu vaiku keliauti, ką galima vežtis, ko negalima, kaip su maistu, užkandžiais. Tai spontaniškai ir gimė tokia mintis.Sukūriau  uždarą fb grupę, pakviečiau keliaujančias drauges ir po truputį, kol buvau mamyčių atosotogose, tą grupę su draugių ir prisijungusių mamų pagalba užauginome iki tokios bendruomenės, kuri šiandien jau viršija 28000 narių.

Ko dažniausiai Keliaujančių mamų grupėje klausia mamos?

Vilma: Dažniausiai klausimai kyla keliaujant ne su vyresniais vaikais, bet būtent atsiradus mažiukams. Mama visada pergyvena dėl savo vaiko ir nori, kad jam būtų gera, kad kelionės atneštų džiaugsmą ir vaikui ir jai pačiai. Bet norint pasiekti poilsio vietą yra ir kelionės atkarpa iki tos vietos – būtent dėl jos labiausiai mamos ir jaudinasi. Kyla klausimai – kaip vaiką pamaitinti, ką veikti lėktuve, visi higienos reikalai, ką vežtis ir ko gali pritrūkti, iš kur gauti sauskelnių nuvykus pvz. į Balį. Tokie klausimai yra dažniausi,  bet kadangi mūsų grupė nuolat plečiasi tai kalbamės labai įvairiomis temomis, taip pat ir apie keliones su paaugliais, nes dažnai būna, kad jiems praeina noras keliauti su tėvais (😁). Taigi klausimų ratas plečiasi, o keliaujančių  mamų- eksperčių daugėja.

Donata, daug keliaujate su sūneliu – kaip atrodė jūsų pirmosios kelionės, ar baisu buvo pasiryžti, kiek tos kelionės truko?

Donata: Mes pradėjome keliauti nuo pat pirmųjų mažylio gyvenimo dienų. Iš pradžių nusprendėme, kad keliausime automobiliu, nes mažyliui buvo vos pora mėnesių. Na, o kadangi gyvenome Liuksemburge, viskas buvo strategiškai patogu, tad sėdome į automobilį, pakeliavome truputį po Prancūziją, aplankėme vyro šeimą. Kelionė automobiliu buvo lengva, mažylis patogiai jautėsi, tad kai jam sukako 3 mėnesiai tai jau pribrendom idėjai, jog galime pakeliauti rimčiau. Dar prieš gimstant vaikui labai mėgome daug keliauti ir sakėme, kad susilaukus vaikučių stengsimės išlaikyti tą kelionių tradiciją, jeigu tik galimybės leis. Taigi apie 3 mėnesį sėdome užsisakyti atostogų ir sėdome taip rimtai, kad užsisakėme visas tris iš eilės, dar net nepasibandę kaip vyks skrydžiai su vaiku. Pirmą kartą lėktuvu vykome porą valandų iš Liuksemburgo į Lietuvą, nes norėjome aplankyti šeimą. Kitai savaitei užsisakėme savaitgalio kelionę į Lisaboną ir iškart po to, kitą savaitę, vykome jau į Karibų salas mėnesiui laiko – laukė 9 valandų skrydis, tad net neįsivaizdavome ko tikėtis. Esame su vyru tikrai daug keliavę, tad mūsų pačių negąsdino jokie tolimi skrydžiai. Bet prisipažinsiu – kai pirmą kartą ėjome į lėktuvą su vaiku tai širdis drebėjo, galvojau kaip čia dabar bus – ar jis miegos, ar verks, buvo beprotiškai baisu pirmą kartą. Tikrai yra tos baimes, tai yra natūralu, nes tai yra nauja patirtis, niekada nežinai kaip mažylis reaguos. Bet, manau, svarbiausia yra prisitaikyti prie to kaip vaikas reaguoja, jeigu jis nori miegoti tai pasiguldai, jei vaikelis nori daugiau dėmesio tai nebijoti, atsistoti ir pasūpuoti. Mes dabar jau pripratome keliauti ir lėktuvuose elgiames kaip namuose. Jeigu tai ilgas skrydis tai lėktuvai dažniausiai būna dideli, yra erdvės, į lėktuvo galą galima nueiti. O būna net ir dviauksciai lėktuvai, tai, pavyzdžiui, kai paskutinį kartą skridome į Singapūrą tai buvo dviaukštis su laiptais ir mažylis porą valandų praktikavosi lipti laipteliais, o mes su vyru atsisėdom tiesiog ant grindų lėktuve ir leidom jam laipioti laiptais. Tiesiog reikia vaiką užimti tuo, kuo mes užimtume jį ir namuose, tikrai neverta galvoti ką pagalvos ar pasakys kiti zmonės, tiesiog atsipalaiduoti.

Taigi tos baimes prieš pirmąsias keliones nepasiteisino?

Donata: Didžiausia baimė buvo ta, kad vaikas visą laiką verks ir kad susirgs. Tai tikrai neverkia visą laiką vaikučiai, visada gali juos kažkuo užimti ar pasūpuoti, ar pamaitinti, nes, kalbant apie mažus kūdikius, jie verkia tik tada kai jiems kažko reikia. Mes kai pradėjome keliauti sūneliui buvo vos 3 mėnesiai, tad patenkinus visus kūdikio poreikius nebus jokio verkimo, o be to tai, ką galite atlikti namuose ant sofos, galite atlikti ir lėktuvo salone, nėra jokio skirtumo. O dėl ligų tai manau kad irgi yra perdėtos baimės. Daug mamų klausia apie ligas ir vakcinas, tad yra specialūs puslapiai, kuriuose surašytos visos rekomenduojamos vakcinos pagal šalis. Tai jeigu pasižiūrėtume pvz. Lietuvą, kokios yra rekomendacijos ir kokios yra galimos ligos, tai galima išsigąsti, tikrai baisu, net nepagalvotum beskaitydamas, kad kalba eina apie Lietuvą. Lygiai tas pats Europos šalyse, pvz. Prancūzijoje, nes visur yra galimybės kažkuo užsikrėsti. Mes labai daug keliavome po Aziją, netgi kai mūsų vaikelis dar net navaikščiojo, o tik ropinėjo, tai jis ropinėjo visur ant grindų, tada rankytes kišo į burnytę, bet niekuo niekada neužsikrėtė, viskas gerai praėjo, tad tikrai nėra taip baisu kaip galima pagalvoti.

Evelina, jūs keliaujate po kalnus, keliaujate intensyviai ir, kas įdomiausia, jūs keliaujate automobiliu su nameliu ant ratų. Ar taip keliavote visada ar tik atsiradus naujam šeimos nariui taip sugalvojote?

Evelina: Iš tikrųjų sugalvojo tai mano antroji pusė ir sugalvojo tada, kai aš dar laukiausi. Iki to mes tikrai nekeliavome su nameliu ant ratų, net tokios minties nebuvo. Šiaip labai džiaugiuosi, kad vyras tada taip sugalvojo. Pirmoji mūsų kelionė buvo kai Osvaldui buvo 4 mėnesiai, mes tada išvažiavome į kelionę po Europą dviem su puse savaičių. Važinėjome, miegojome įvairiose vietose – kažkam tai gali pasirodyti gan ekstremalu. Taigi šis keliavimo būdas atsirado kartu su Osvaldu.

Ar buvo baisu leistis į tą pirmąją kelionę, kaip ruošėtės, ar kažką skaitėte, kažką papildomai pasiėmėte?

Evelina: Tiesą pasakius, aš asmeniškai per daug nesigąsdinau ir nebijojau. Laikiausi tos minties, kad tai yra mažas vaikas ir jam svarbiausia yra būti šalia mamos. Ir nesvarbu ar būsi namuose ant sofos, ar keliausi į kitą pasaulio galą – jeigu tu patenkini jo poreikius tai jis laimingas. Reikia, be abejo, pasiskaityti apie vakcinas, reikia pasirūpinti būtiniausiais vaistais. Keliaujant automobiliu, be abejo, daug laiko praleidžiama sėdint kėdutėje, tad reikia pasiplanuoti grafiką, maždaug kas kiek laiko sustoti, reikia stebėti kiek ir kada vaikas miega, kada jam reiktų išlipti iš tos kėdutės, pasivaikščioti. Žinoma, tai yra kitoks keliavimas negu, tarkim, dviese su vyru, kai gali sėsti ir važiuoti tas 6 ar 10 valandų nesustojant. Su vaiku jau reikia dažniau sustoti, kas dvi, kartais kas valandą. Pavyzdžiui mūsų paskutinė kelionė į Lenkijos Tatrus truko su visais kamščiais apie 12 valandu, bet mes važiuodami stojome kas 1-2 valandas, po 15 minučių pavaikščiodavom, vaikas pabėgiodavo ir vėl sėsdavom pavažiuodavom kiek įmanoma. Taip keliaujant kelias užtrunka ilgiau, bet tai juk ne priežastis atsisakyti kelionių.

Skandinavijoje ar Vokietijoje turbūt įprasta su vaikais keliauti į kalnus, mažylis sėdi tėčiui ant kupros, niekas į tai keistai nežiūri. Jūs taip pat keliaujate tokiu budu į kalnus su vaiku, ar tam reikia kažkokio specialaus pasiruošimo, ar girdėjote iš pažįstamų, kad tai pavojinga su vaiku, kad taip nederėtų?

Evelina: Manau, kad į kalnus keliauti ar su vaiku, ar be jo yra taip pat pavojinga.  Dar priklauso į kokius kalnus ir ko į tuos kalnus važiuoji. Aš įsivaizduoju, kad dauguma žmonių, kurie nėra keliavę į kalnus, įsivaizduoja, kad mes apsimutuliuojam šturminiais rūbais, įsimetam vaiką į kuprinę ir varom. Tai reiktų suprasti, kad taip tikrai nėra. Kalnai tai labai plati sąvoka. Būdamas kalnuose eini vingiuotu keliu su normaliais pakilimais. O nuo užeinančių sezoninių audrų tu niekada nesi apsaugotas, ir šiuo atžvilgiu nesvarbu ar tu keliauji po kalnus su vaiku ar be vaiko. Kadagi mes visada mėgom keliones į kalnus, ypač aš, tai sakiau, kad aš jų neatsižadėsiu. Taigi kai vykome į pirmąją kelionę į Tatrus Osvaldui buvo 4 mėnesiai. Išsiruošiau pas Osvaldo daktarę ir paklausiau ar jam būtų saugu užkilti į 3,5 km aukščio viršūnę, nes planavom užkilti su keltuvu. Daktarė labai aiškiai paaiškino viską ir liepė stebėti vaiko momenėlį –  jeigu padidės spaudimas ir pradės kilti ar stipriai pulsuoti momenėlis tai reiškia vaikui sunku, jam skaudės galvą. Dar yra galimybė, kad vaiką supykins, bet daktarė patikino, kad tokie atvejai yra ypatingai reti. Įvairūs simptomai tokiose aplinkybėse pasitaiko juk ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, mes kiekvienas toleruojame aukštį visai skirtingai. Mūsų atveju tai užkilus Osvaldas jautėsi turbūt geriau net negu mano vyras, tad manau, kad tai yra visiškai saugu. Beje, daktarė pasakojo, kad mažyliams važiuoti į kalnus yra netgi labiau rekomenduojama negu prie jūros, nes oras kalnuose yra vaikams tinkamesnis.

Donata: Mes prieš porą savaičių grįžome kaip tik iš kalnų, buvome Prancūzijos Alpėse. Tai su sūneliu užkilome keltuvu ir vaikštinėjome takeliais, kurie padaryti pėstiesiems, nors aplink daug sniego. Tai ikrai mačiau daug šeimų ir su kūdikiais, su vežimėliais. Šeima užkilusi keltuvu tiesiog kalnuose vaikštinėja, o tuo metu kūdikis vežimėlyje paguldytas ramiai miega.

Donata, gyvendama užsienyje pastebite požiūrio į keliaujančius tėvus skirtumus Lietuvoje ir Liuksemburge ar Vakarų Europoje?

Iš pat pradžių, kol dar nebuvau prisijungusi prie Keliaujancių mamų, tikrai pastebėjau skirtumų, nes ten yra įprasta nuo pirmų dienų keliauti su mažyliais tiek automobiliu, tiek lėktuvais. Tada man atrodė, kad Lietuvoje tai yra vis dėlto tabu, nes kalbėdama su pažįstamais girdėjau, kad daug kas visą mėnesį po kūdikio gimimo net nenori kad lankytų juos draugai ir giminaičiai, o mes jau trečią gyvenimo dieną važiavome automobiliu į Pranūziją. Bet prisijungusi prie Keliaujancių mamų sužinojau, kad ir Lietuvoje yra daug mamų, kurios keliauja, bet tiesiog nesiskelbia galbūt, gal tiek jų nematai, bet tikrai jos yra. Dabar matau, kad nėra tokio didelio skirtumo, nes yra ir Lietuvoje kelionių kultūra, mamos kelionių nori ir išdrįsta keliauti. Bet, žinoma, visada yra žmonių, kurie sakys, kad su mažyliu geriausia būti namuose, bet tokių nuomonių galima išgirsti ir čia,  ir užsienyje.

Vilma, jūs organizuojate Keliaujančių mamų keliones, surandate bendrakeleives. Kaip tos kelionės atrodo, jei  kas norėtų prisijungti?

Vilma: Praėjusiais metais tos kelionės vykdavo beveik kas mėnesį. Aš kiek egoistiškai tiesiog pasižiūrėdavau kur man būtų įdomu, kur nesu buvusi ir tiesiog parašydavau, kad vykstame ten, o grupėje visada atsirasdavo mamų, kurios parašydavo, kad ir jos norėtų ten kartu nukeliauti. Mes dauguma atvejų  nesinaudodamos jokiais kelionių agentūrų pasiūlymais, o tiesiog savarankiškai susikooperuojam, panaršom, susirandam informaciją, susirandam apartamentus ar viešbutį, užsisakom ir vykstam drauge. Privalumai tokių kelionių yra tame, kad visos turim tą patį interesą – kad mūsų vaikams būtų gera, bet tuo pačiu ir kažką pamatyti, kažkokią šalį atrasti. Taip pat visada šalia esanti mama išties pagalbos ranką ir supras geriau, negu važiuojant vienai mamai su turistine grupe, kur vien tik suaugę žmonęs ir kurie nesupranta to kūdikio poreikių. Tai tokiu būdu su Mamų kelionėm aplankėme jau nemažai: nuo Europos ir jos  salų (Kipro, Fuerteventuros) iki Tailando. Į Tailandą važiavome 3 mamos ir visų vaikų amžius buvo nuo metukų iki pusantrų. Tai, iš tikrųjų, buvo viena įspūdingiausių, smagiausių ir įdomiausių kelionių iki šiol, na o dabar tos drąsos atsiranda vis daugiau. Mamos šiuo metu kooperuojasi į Tenerifę, yra minčių ir apie Balį. Tos kelionės kaip gyvas organizmas – grupėje atsiranda idėja, kažkas išvažiuoja, pasidalina įspūdžiais, tuo įkvepia ir kitas mamas ir jau į kitą kelionę vis daugėja norinčių prisijungti. Nes pvz. į Barseloną važiavo jau net 8 mamos su vaikučiais.

Galima pasakyti, kad tai yra puiki galimybė toms, kurioms baisu pirmą kartą važiuojant, nes susikooperavus tos baimės gal mažėja?

Vilma: Be abejo, nes kai kurios mamos jaučiasi neramiai vykdamos vienos su vaiku, juk esi atsakinga ne tik už save,  bet ir už vaiką, o maža kas gali atsitikti. Tai tiesiog važiuojam grupėje, taip išnyksta ta baimė ir dėl vaikų, ir dėl to, kuo juos užimti, nes toks mini darželis gaunasi, o ir pagalbos ranka šalia visad atsiras, jei tarkim mamai prireikia oro uoste į tualetą sulakstyti. Taip pat yra ir mamos, kurios kalbos barjero bijo, nevisada žino ir moka kokiomis programėlėmis užsienyje galima naudotis, tad daugelis tokių problemų išsisprendžia savaime. Tai yra naujos pažintys, nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Kartais pasiimam ir gidą, susigalvojam sau programą ir pramogas, tikrai nuvažiavus nesėdime užsidarę, o susipažįstame su šalimi kartu su vaikais.

Egzistuoja daugybė mitų, su kuriais tikrai esate susidūrusios. Jūsų grupėje susiradau, kad vienas dažniausių mitų yra toks: kam keliauti su mažu vaiku jeigu jis vistiek nieko neprisimins.

Vilma: Aš visada tokiais atvejais atsakau – o kam mes tada skaitome vaikams pasakas, jie juk vistiek neatsimins. Keliavimas yra ne tam, kad jis kažką atsimintų, o vaikui svarbiausia, kad tuo metu mama yra visąlaik šalia, kuriamas ryšys, yra galu gale pasisemiama vitamino D, mėgaujamasi jūra, vandeniu, saule, pabūnama su mama, pailsima. Tai yra laikas skiriamas vaikui, ištrūkus iš rutinos, iš užsidarymo tarp 4 sienų, bendraujant su kitomis  mamomis  ir vaikais.

Donata: Aš manau, kad tai labai svarbu asmenybės formavimui. Mokslininkai teigia, kad iki 3 metų mažyliai formuoja savo asmenybę. Žinau, kad iš kelionių, į kurias vykstame, jis neturės jokių atsiminimų, bet noriu tiesiog parodyti vaikui, kad galima keliauti. Mes pradėjome skraidyti nuo mažų dienų ir dabar jau kai skrendame ir įsijungia varikliai tai jam smagu, pvz. neseniai įsijungus lėktuvo varikliams vaikas man pasižiūrėjo tiesiai į akis ir nusišypsojo, toks patenkintas, kad vat, jau kylam. Man tai suteikė daug džiaugsmo, nes jis jau pradeda suprasti, kad kažkur keliausime, skrisime. Tai formuoja jo asmenybę, motyvuoja būti žingeidžiu. Mes mėgstame aktyvias keliones, neleidžiame visų dienų prie baseino, mėgstame keliauti ir į gamta. Dabar keliavome po Aziją ir ėjome į laukines džiungles, ieškojome krioklių. Tiesiog norime jam parodyti, kad galima šitaip leisti laisvalaikį. Norime rodyti jam pasaulį, parodyti koks jis įvairus, kad susipažintų su skirtingais žmonėmis, su vaikais iš kitų kultūrų, kad pamatytų, jog yra sniegas ir džiunglės, yra vandenynai ir paplūdymiai. Man atrodo, kad visa tai padeda formuoti žmogų atvirą pasauliui.

Evelina: Pasąmonėje visa tai lieka, gal jis ir neatsimins, kad lipo į kažkokią viršūnę, bet jam liks vis dėlto kažkoks cinkelis. Šiais metais, kai važiavome mėnesį po Europą, tai nors ir praėjo metai nuo praeito karto, bet tuose pačiuose kalnuose jam tie vaizdai atrodė jau pažįstami.

Kitas mitas – pasiėmę su savimi vaiką į egzotiškus kraštus tėvai vaiką kankina.

Donata: Paskutinį kartą kai keliavome tai stengėmės labai daug video kelti į socialinius tinklus, kad parodytume, jog vaikas šypsosi patenkintas ir jam smagu. Kartais žmonės nebuvę egzotiniuose kraštuose įsivaizduoja juos labai baisiai. Mes paskutiniu metu buvome Balyje, esame buvę ir Vietname su mažu vaiku, jam tada buvo, berods, 10 mėnesių, ir tikrai nėra baisu – vaikai juk ten irgi gyvena ir užauga. Dažniausiai žmonės pagalvoję apie Aziją įsivaizduoja ligas, skurdą ir purvą. Taip tikrai nėra. Žmonės ten yra labai tvarkingi, viską prisižiūri, kavinėje grindys plaunamos vos ne kas valandą. Mes ten leidome mažyliui ropinėti ant grindų net nebijodami, kad jis gali kažką pasigauti. Daug ką gąsdina ilgas skrydis, bet aš visada kartoju, kad elgtis reikia kaip namuose, lėktuve galima užsiimti tomis pačiomis veiklomis. Jei baisu, kad mažylis kažko nevalgys, galima įsimesti maisto iš namų, vaikams skirtą maistą ir gėrimus visada leidžiama pasiimti su savimi į lėktuvo saloną. Skrydį galima tikrai normaliai išgyventi. O šiaip dėl saugumo tai abejoju, kad tėvai su vaikais skristų ten, kur būtų pavojinga, kur baisios ligos ir skurdas.

Evelina: Man atrodo, kad žmonės labiausiai bijo tų dalykų, kurių jie nėra patyrę. O jeigu eitų ir po truputį bandytų tai būtų kitaip. Niekas juk nesako, kad pirmom dienom reikia skristi į kitą pasaulio galą, užtenka pakeliauti ir savo šalyje. Ir mūsų pačios pirmiausios kelionės buvo būtent Lietuvoje, iš namų Vilniuje iki Klaipėdos, kad galėtume pasibandyti ar tos 3 valandos bus normaliai pakeliamos mums ir patogios vaikui. Jei gerai tai valio, galime keliauti toliau.

Skrydžiai lėktuvais. Mitų yra daugybė – radiacija, mikrobai ir net kad vaikas gali likti kurčias.

Vilma: Čia, vėlgi, yra mitas žmonių, kurie nekeliauja. Pas mus grupėje draugiškai bendradarbiaujame ir su vaikų gydytojais, ir pačios renkame patikimą  informaciją. Kalbant apie radiaciją tai pvz. lakūnai ir stiuardėsės skraido juk šimtus valandų. O kalbant apie vaikus tai pvz. 7 valandų skrydis atitinka mūsų ant žemės gaunamo 2 dienų radiacijos kiekį. Iš tikrųjų mes gyvendami žemėje  tos radiacijos irgi  gauname, ar paskridę kelias valandas lėktuvu ar suvalgę 200 bananų. Tas lygis yra minimalus. Dėl klausos tai laikantis tam tikrų taisyklių sveikam vaikui, kaip ir suaugusiajam, niekas negresia, svarbu kylant ir leidžiantis sulyginant slėgį ausyse. Tiesiog reikia duoti vaikui atsigerti, jei vaikas žindomas tai duoti pieno. Jei vaikui sloga, o reikia skristi, tai pasitarus su gydytojais galima surasti tinkamus sprendimus ir tą skrydį gerai atlaikyti. Na, o dėl ligų, tai užsikrėsti galima taip pat Vilniuje parduotuvėje, kaip ir lėktuve. Praeitais metais, pavyzdžiui, su mažyle skraidėme labai dažnai, aplankėme 10 šalių, ir nei ji, nei aš net sloga nesusirgom, o vyresnioji dukra neskrido su mumis, o čia vietoje pasigavo gripo virusą, slogavo ir karščiavo savaitę.

Yra dar nuogastavimų dėl viešbučių, kad keliaujant su mažyliu reikia būtinai 5 zvaigždučių viešbučio su „viskas įskaičiuota”.

Vilma: Tikrai nereikia, nes net ir mūsų mamų kelionėse mes dažniausiai nuomojamės apartamentus. Mamos geriausiai žino ką jų vaikai valgo, tad ilsėtis apartamentuose ir ekonomiškiau, ir patogiau. Mūsų kelionės yra labiau pažintinės, o ne gulėjimas prie baseino, tad esame kitokia keliautojų kategorija.

Kokių dar yra mitų, su kuriais susidūrėte?

Donata: Dėl dienotvarkės – daug mamų sako, kad negerai yra išmušti vaiką iš dienos grafiko, jam kyla stresas. Bent jau mūsų atveju tai vaikas nuo pirmų dienų naktimis nemiega, keliasi labai dažnai, bet kuomet keliaujame jis puikiai miega. Aš nežinau ar tai dėl įspūdžių, ar dėl klimato. Kai jam buvo 3 mėnesiai mes vykome i Karibų salas mėnesiui, tai sakė žmonės, kad temperatūrų skirtumai blogai vaikus veikia. Bet vaikas kaip tik gerai prisitaike, jam tai užtruko vieną dieną. O šiaip jis buvo labai patenkintas, nes galėjo būti tik su sauskelne, jokių striukių, kepuryčių. Dažnai būna, kad nuvykus į tolimas šalis, kur yra didelis laiko skirtumas, vaikas prisitaiko greičiau negu aš su vyru.

Evelina: Mus labai kritikavo, kai visą mėnesį keliavome su nameliu ant ratų po Europą. Sakė, kad kaip čia dabar visą mėnesį be pastovios gyvenamosios vietos. Nes mes beveik kiekvieną dieną keiteme nakvynės vietas. Tai tokios nuomones buvo absurdiškos, nes mes vis tiek turėjome planą, mes nevažiuodavome per dieną po 600 km. Ilgiausi atstumai būdavo tik pirmąją ir paskutinę dieną. Bet dažniausiai važiuodavom po 100 km, po 50 km. Tai vaikas is tikrųjų buvo linksmas, patenkintas, jam pastoviai nauji įspudžiai, nei jis verkė, nei zirzė. Jam buvo lengviau prisitaikyti negu mums su vyru, nes mums tai 2 savaites buvo adaptacinis laikotarpis, kai reikėdavo pastoviai būti kartu, nes name juk taip nebūna. Tai tos atostogos sūneliui buvo tikrai nuostabus laikas, net nežinau ar buvo laimingas grįžti pagaliau namo.

Pabaigai po vieną trumpą patarimą toms, kurios nesiryžta keliauti su vaikais.

Vilma: Nuo Keliaujančių mamų grupės turiu vieną patarimą – mitai egzistuoja tik pas tuos, kurie nekeliauja, nėra to išbandę, nepatyrę. Ir jeigu nedrįstate keliauti su vaikais tai tiesiog prisijunkite prie Keliaujančių mamų grupės fb, nes ten mamos keliauja ir su trimis, ir keturiais, ir penkiais vaikais. Keliauja į Australiją, i Poliarinį Ratą, į Braziliją – visur, visokiom transporto priemonėm, dažniausiai kelionėse niekas ir neserga. Pas mus gausite atsakymus į bet kokius rūpimus klausimus, rasite daug įkvepiančių kelionių istorijų, o tada jau tikrai atsikratysite baimių ir galėsite drąsiai keliauti su savo vaikais.

Donata: Aš patarčiau tiesiog nebijoti ir pabandyti, nes vaikui svarbiausia, kad būtų mama šalia ir nesvarbu kokioje valstybėje ir kokioje aplinkoje. Svarbiausia, kad vaikas jaustų mamą, jaustų saugumą. Nebijoti ir tesiog pabandyti. Vaikas keičiasi labai greitai, kiekvieną mėnesį jo vis nauji poreikiai, nauji įgūdžiai, tad geriausia pirmą kartą bandyti kai mažylis vos kelių mėnesių, po to vėl bandyti po kelių mėnesių. Tiesiog bandykite ir būtinai pavyks.

Evelina: Jeigu prieš atsirandant vaikams mėgot keliones tai neatsisakykit jų atsiradus vaikams, nes jei atsisakysit tai patys blogai jausitės, nes būsite nusiminę, jums trūks tų kelionių, o visą tai jaus ir jūsų vaikas. Nesiūlau šokti iškart į kitą pasaulio galą jei nesijaučiate drąsiai, bet keliaukite savo šalyje, po biški didinkite atstumus, rinkitės informaciją ir keliaukite – būsite ir jūs laiminga, ir vaikas.

2019 01 26

Komentarai