Mieste arčiau gamtos: Ribiškių pažintinis takas

Mieste arčiau gamtos: Ribiškių pažintinis takas

Neįprastai vėlyvą šeštadienio rytą, kiek pasivartę lovoje, nerangiai išsiropštėme iš patalų, ramiai ir niekur neskubėdami papusryčiavome ir netrukus dėjomės priešpiečių dėžutę numatytai pusdienio išvykai.

Nors diena nusimatė itin šilta ir graži, žinojome, kad vykstant įvairiems festivaliams, bei didelei daliai žmonių atostogaujant, galėsime ramiai pasivaikščioti net pačiame Vilniuje esančiame Ribiškių pažintiniame take. Ko nesitikėjome, kad šis pasivaikščiojimas atneš tiek daug emocijų ir vidinių potyrių. Bet apie viską nuo pradžių.

6 km pažintinis takas prasideda šalia Minsko plente esančio “Ibis” viešbučio (beje, kas atvykstate iš toliau su kemperiais ar palapinėmis, šalia yra Vilnius camping “salelė”, gal ir ne pati žaviausia vieta, bet viskas ko reikia – garantuota). Deja, vienas šio tako minusas (na, bent jau mums), tas, kad dalis trasos driekiasi šalia važiuojamosios kelio dalies ar ne taip toli nuo jos, todėl mašinu užesys tikrai užgožia bet kokį miško garsą. Nepaisant to, nemaža dalis tako vingiuoja mišku, nutolusiu nuo triukšmingų gatvių, todėl gamtos ramybę tikrai spėjome pajusti.

Ir pajutome (gal derėtų sakyti – pajutau) ją su trenksmu. Nežinau kas tiksliai nulėmė tokią emocinę būseną, bet žingsniuodama žvyruotu keliu ar miško takeliu, žvelgdama į žydinčias pievas ir po visos vasaros kaitros saulės gelsviau nuspalvintus medžių lapus jaučiausi, kaip kokioje Donelaičio “Metų” poemoje. Kai fone prapuldavo šių laikų garsai, kai akių nebadydavo nauji statiniai, kai tolumoje pasigirdo genio stuksenimas, o po kojomis pasirodė šniokščiantis upeliukas – persikėliau į kitus laikus ir kitas vietas. Pamiršau, kad esame mieste. Pamiršome abu (Osvaldas, tuo tarpu skaniai ir saldžiai miegojo naujoje savo transporto priemonėje (apie ją vėliau)). Leidome sau pasvajoti apie rasotus rytus, tylius vakarus, žvaigždėtas naktis.

Taip svajodami žingsniavome dar paskutinio ledynmečio suformuotame kalvyne (daugiau apie tai galite paskaityti: http://www.pavilniai-verkiai.lt/ribiskiu-takai/) . Norite tikėkite, norite ne, bet Lietuvai – tai tikrai vertas dėmesio KALVYNAS. Į kalną nuo kalno ir vėl į kalną, o nešant mažuosius nešuliukus (bei pasirinkus žygiuoti, iš kitos, nei visi “normalūs” žmonės, pusės), tų kalnų tikrai buvo pakankamai. Nors kaitinant saulei ir nuolat kopiant aukštyn žemyn pavargome, bet džiaugėmės atradę tokį lengvom treniruotėm tinkamą taką.

Reikšmingesnėse ar įdomesnėse tako vietose įrengti informaciniai stendai, todėl ne tik pasivaikščiojome, bet ir šio bei to sužinojome.

Tiesa, nors nesame labai priekabūs, bet šiek tiek nusivylėme tako žymėjimu. Poroje vietų net nusukome ne ten, todėl teko grįžti. Taip nutiko todėl, kad keliose vietose, kur kelias išsišakoja į dvi puses žymėjimas buvo pastatytas ties sankryža, todėl teko pasikliauti nuojauta (panašu, nepasiteisina).Nepaisant minėtų minusų pažintinis takas mums patiko. Jei nusprendėte keliauti su vaikais vežimų neimkite, pavarksite stumdydami kalnais (nors ir pravažiuojamais). Na o jei norite pasivaikščioti šiuose lietuviškuose kalnuose, bet nenorite pėdinti visų 6 km galite pasirinkti greta nusidriekusį vos 3 km taką.

P.S. kaip minėjau, Osvaldas išvykoje išbandė savo naują “transporto” priemonę. Tik ką įsigijome Deuter Kid Comfort kuprinę/nešyklę. Niekaip negalime atsidžiaugti. Patogu ir praktiška. Osvaldas kuo ramiausiai joje sėdėjo pusę trasos, o antrą dalį kietai kaip niekad pramiegojo toje pačioje nešyklėje (tam net paminkštinimas pridėtas). Neprašomi rekomenduojame mėgstantiems keliauti.

Evelina iš TravelingFamilyNotes

Komentarai