Sakoma, kad kartą panardinus pirštus į molį, jis užburia, norisi jį geriau pažinti, mokytis ir kurti. Be to, teigia puodžiai, molis yra kaip žmogus – turi savo charakterį, vieną dieną per kelias minutes virsta gražiu dirbiniu, o kitą dieną pirštų neklauso.
Molis – istorijos pasakotojas su charakteriu. Pusšimtis lietuviškas tradicijas puoselėjančių amatininkų gali papasakoti daug įdomių istorijų apie molį ir išmokyti nužiesti puodynę.
Lietuviškų koklių paslaptys
Archeologai sako, kad vienas pasaulio stebuklų – legendinis Babelio bokštas – buvo pastatytas iš plytų. Lietuvoje plytos atsirado ir buvo pradėtos naudoti žymiai vėliau, maždaug XIII a. Tuomet pradėtos kurti plytinės, o specialistai atvykdavo iš užsienio. Viena seniausių iki šiol išlikusių plytinių yra Rokuose (Kauno r.), kurioje vienuoliai nuo 1603 m. gamino plytas ir čerpes, o kitur plytininkystės meistrai gamindavo išskirtinio grožio koklius lietuvių didikų pilims ir dvarams.
Lietuviškais kokliais ir atkurtomis koklinėmis krosnimis galima pasigrožėti Valdovų rūmuose Vilniuje. Jų teritorijoje per archeologinius tyrinėjimus surinkta bene gausiausia XIV a. pab.–XVIII a. pr. koklių kolekcija Europoje. Renesanso laikais ir vėliau įspūdingos koklinės krosnys ne tik šildė menes ir kambarius, bet ir puošė. Kokliuose dažnai būdavo užkoduotos žinutės apie giminės turtus, galią ir ryšius. Juose su moliu dirbdavę amatininkai vaizduodavo giminių herbus ir monogramas, mitologinius ir religinius motyvus, gyvūnus ir augalus. Tačiau būdavo ir mažiau įprastų vaizdų, pavyzdžiui, ant suolo sėdinti įsimylėjėlių pora. Toks koklis simbolizavo santuokinę ištikimybę ar romantišką meilę.
Puodžių sostinė
Kastinys ir blynai margintuose puoduose, midus ir gira gražiausiuose ąsočiuose, avinėliai ir žirgeliai vaikų rankose. Jei ne puodžiai, nei šių, nei kitų lipdinių lietuvių namuose nebūtų buvę. Moliniai puodai visame pasaulyje, o kartu ir Lietuvoje lipdyti nuo neatmenamų laikų – produktams laikyti, valgiui ruošti ar kaip namų papuošimai. Puodžiaus amatas mūsų šalyje atsirado maždaug prieš tūkstantį metų, kartu su žiedimo ratu. Lietuvoje puodžiai kūrėsi prie pilių, dvaruose, būrėsi į cechus, o Kuršėnai net buvo vadinami puodžių sostine.
Miestas gavo tokį titulą, nes aplink buvo gausu raudonojo molio telkinių, tad puodžiai čia mielai kūrėsi ir net nuomojosi žemę grafų Pliaterių valdose. Sakoma, kad po Pirmojo pasaulinio karo Kuršėnuose dar buvo likusių apie dvidešimt puodžių šeimų, o dabar čia galima aplankyti įkurtą keramikos muziejų ir pasigrožėti ypatingu kraštovaizdžiu – Kuršėnų karjerų tvenkiniais.
Panardinti pirštus į molį
Nors plytų, čerpių ir koklių gamyba jau ne vieną dešimtmetį automatizuota, Lietuvoje vis dar galima rasti tiek rankų darbo molinius gaminius vertinančių žmonių, tiek juos gaminančių sertifikuotų amatininkų. Puodžių rengiamose edukacinėse programose galima sužinoti, kokie indai buvo naudoti senovėje, kaip ir kur jie žiesti, dekoruoti ir kokiomis natūraliomis priemonėmis glazūruoti. Norintys gali ir patys išbandyti puodžiaus amatą – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva, teks ir pasimokyti, ir pasijuokti iš pirmųjų bandymų. Smagiai ir turiningai praleistas laikas su šeima ir draugais – garantuotas. Juk ne veltui sakoma, kad mūsų visų brolis yra šlapias molis.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
