Mama su dukra išmaišė pusę pasaulio

Mama su dukra išmaišė pusę pasaulio

Bendruomenė „Keliaujančios mamos“ – tai daugiau nei 20 tūkst. kelionių su vaikais ekspertų vienoje vietoje! Dalinamės kelionių patirtimis ir patarimais, diskutuojame, atsakome į kylančius klausimus, susipažįstame ir randame bendrakeleivių naujoms kelionėms kartu! Rasti mus paprasta: Facebook grupė – ČIA, instagram – ČIA.

Kalbino Agnė Keizikienė

Tailandas, Zanzibaras, Šri Lanka, Filipinai, Kenija, Tanzanija, daugelis Europos šalių – tiek įvairių kraštų yra pamačiusi verslininkės Oksanos devynerių metų dukra. Šeima keliauja po visą pasaulį ir tiki, kad tokia patirtis vaikui plačiai atvers akis: mergaitė mato ne tik prabangą Dubajuje, bet ir skurdą Kenijoje. O tai, anot mamos, moko jos vaiką suprasti, kad ne visiems viskas ant lėkštutės paduodama.

– Papasakokite apie save ir savo pomėgį keliauti.

– Vaikystėje tėvai labai daug keliavo, gal tais laikais ne taip toli ir ne taip lengvai, kaip dabar, bet būdama 10-13 metų dažnai keliaudavau Europoje, slidinėdavau. Šis pomėgis niekur nedingo ir susilaukus savo vaiko. Dabar dukrai yra 9 metai, bet keliaujame nuo trejų.

– Vaiko atsiradimas šeimoje nepakeitė keliavimo įpročių?

– Pirmiau pakeitė, nes kol vaikas yra visai mažas, manau, geriau susilaikyti nuo kelionių, nes tie pakilimai ir nusileidimai lėktuvu tikrai nieko gero neduoda. Bet vėliau, kai iš motinystės pradėjau gauti daugiau laisvės, panorau suteikti savo vaikui kažką daugiau nei gali įprasti tėveliai. Todėl, kai vaikas jau gali pasidžiaugti tam tikrais įspūdžiais, suvokti ir įvertinti tai, koks yra pasaulis, keliauti kartu tampa verta.

– Dažniausiai keliaujate dviese su dukra?

– Taip. Nes vyras turi savo verslą ir su mumis negali tiek daug keliauti. Aš taip pat turiu savo verslą, bet galiu sau leisti nedirbti nuo 8 iki 17 val. Tiesa, taip buvo ne visada. Dirbau dieną naktį, kad galėčiau sau tai leisti.

– Nesirenkate populiarių krypčių, o keliaujate po egzotiškus kraštus, tiesa?

– Taip yra dėl to, kad visa Europa jau aplankyta. Pajutau, kad noriu pažinti vis daugiau, pažiūrėti, ar pritapsiu, ar man patiks, kaip kitokios kultūros šalyse žmonės elgiasi, kaip atrodo, kaip jie ten gyvena, kokia ten švietimo sistema. Nors Europoje visi esame skirtingi, realiai mūsų gyvenimo būdas labai panašus. O štai Azijoje, Afrikoje yra kitaip. Todėl pastaruosius penketą metų lankausi ten esančiose šalyse.

edf

– Praėjusiais metais Naujuosius metus sutikote Afrikoje. Vykote su dukra į Keniją. Ar nebuvo baisu dėl ligų, maisto?

– Žinoma, kad nerimo buvo ir būtų kvaila sakyti, kad ne. Bet mūsų viešbutis buvo pakankamai geras, maitinimas buvo įskaičiuotas, todėl labai neeksperimentavome. Žinojau, kad esame dviese, kad esame viena už kitą atsakingos. Nevalgiau to, kas man buvo įtartina. Negalėjau leisti sau apsinuodyti.

– Ar buvo kilę kokių pavojingų ir netikėtų situacijų?

– Netikėta buvo tai, kad panašu, jog abi su dukra sergame jūros liga, dėl to negalime ilgai plaukioti jachta. Bet įdomu ir tai, kuo vietiniai nuo tokių negalavimų gydosi. Pamenu, man močiutė pasakojo, kad jei pykina, valgyk džiovintus gvazdikėlius. Įsivaizduokite, net Afrikoje daro tą patį. Kita gal kiek gal pavojinga situacija nutiko paplūdimyje. Vaikščiojome su dukra pakrante ir priėjo prie mūsų vietiniai. Paklausė, ar norėtume į ekskursiją, pamatytume jūros gyvūniją. Aš pabijojau tą daryti, pamelavau, kad viešbučio kambaryje ilsisi vyras ir turiu su juo pasitarti. Jie pasiūlė, kad vyras prisijungtų vėliau. Šiaip ne taip atsisakėme. Tik vėliau dukra klausė, kodėl pamelavau apie tėtį, tai paaiškinau, kad tai buvo dėl mūsų saugumo.

– Ar reikėjo kaip nors koreguoti maršrutą, lankytinas vietas vien dėl to, kad keliavote su dukra?

– Kenija labai garsėja savo safariais. Safarį mes buvome matę jau kitoje šalyje. Ir šį kartą būtų reikėję labai toli važiuoti. Bet šiaip manau, kad reikia prisitaikyti prie vaikų. Tik žiūrėti kaskart individualiai. Mano mergina gali ir sėdėdama pamiegoti, ir jei bloga, išgerti limonado. Jei jūs keliaujate pakankamai dažnai, vaikas prisitaiko. Taip, kelionės su vaikais sukelia papildomo streso, bet realiai nėra nieko baisaus. Tik atsakomybė didelė. Aš jau esu įpratusi, kad keliaujant vienoje mano rankoje yra vaikas, kitoje lagaminas ir ant pečių kuprinė. Tai viskas, ko man reikia.

– Kas labiausiai patiko iš kelionės po Keniją?

– Kalbant iš dukros pusės, jai buvo labai įdomu pažiūrėti į kitokią žmonių išvaizdą. Pamenu, viešbutyje vyko Naujųjų metų sutikimo vakarėlis. Nesitikėjome, kad bus tokia šventė. Jame apsilankė net vietinė televizija, filmavo naujametę programą. Iš pradžių pagalvojau, kad čia patys viešbučio darbuotojai su tomis kameromis sukiojasi, bet kitą dieną žiūrėjome televizorių ir per žinias parodė mūsų viešbutį. Apskritai viešbučių ten nėra daug, daugiausiai juose apsistoja užsieniečiai arba turtingesni vietiniai. Kadangi buvo šventinis laikotarpis, vietinių buvo visai nemažai. Vaikai, dūkdami baseine, susidraugavo. Jiems buvo smalsu paliesti vieni kitų plaukus, odą. Mano dukra ir kita afrikietė kelias valandas viena kitai plaukus čiupinėjo, pynė. Vietinė mergaitė stebėjosi, kokie čia mūsų plaukai, kad supynus kasą, jie nesilaiko.

Apskritai tokia kelionė yra labai gera tiems, kurie galvoja, kad viskas yra tik man. Ten yra didelės šeimos, mažiausiai turi po tris vaikus, visi laksto basomis kojomis, nosis nuvalyta nenuvalyta. Susipažinome su vietiniu vaikinu, jis nuvedė mus į savo namą. Namukas gal kokių 20 kv. metrų nudrėbtas iš molio. Dabar jis sau ir savo draugei prie jo lipdo dar vieną kambarį, tik šįkart iš blokelių. Tiesa, jiems ne visada yra pinigų. Apie elektrą ar tapetus neina net kalba. Atvežėme jiems maisto. Jis visas tas lauktuves sudėjo į šaldytuvą, kuris yra su spynele. Sakau, o kodėl jūs rakinate? Sako, nes maži broliai ir sesės viską suvalgys ir niekam nieko nepaliks. Pasiūlė mus pavaišinti pietumis. Virtuvė pas juos tik lauko. Gamina viską ant laužo. Tąkart gamino ryžius su vištiena. Mes atsiprašėme, paaiškinau, kad esame iš kitos šalies ir mūsų maisto racionas yra truputį kitoks, esame sočios, ir jei nepyks, nesivaišinsime. Nenorėjome nieko įžeisti, bet nerizikavome.

– Nebijojote, kad tokių liūdnų vaizdų, skurdo dukrai bus per daug?

– Ji gyvenime visko labai daug turėjusi ir mačiusi. Devynių metų vaikas pabuvojęs tris kartus Tailande, du kartus Filipinuose, Indonezijoje, Šri Lankoje, Zanzibare, ji pamačiusi tiek daug, kad toks nusileidimas ant žemės ir skurdo pamatymas nėra blogai. Jai visada primenu, kad ne viskas patiekiama ant lėkštutės. Jei tiems žmonėms kas duotų galimybę atvykti į Europą, jų pasaulis visiškai pasikeistų. Mano dukra stebėjosi, koks jų televizorius. Mano vaikystėje ir tai buvo geresnis. Turi tris kasetes. Net tris. Žiūri televizorių ne visada, o tik per šventes arba tada, kada mama neduoda jokio darbo. Toje pačioje šeimoje susipažinome su lygiai tokio paties amžiaus berniuku. Bet jų 9 metų vaikas sudėjimo yra kaip mūsų 5 metų. Pirmiau galvojau, kad jis meluoja dėl savo amžiaus. Bet mama patvirtino. Jie gerokai mažesni. Mano dukrai gal tai savotiška pamoka, kad kai tu nepavalgai, kai nesveikai valgai, nustoji vystytis. Kita vertus, gal čia genai tokie.

dav

– O kalbant apie orą, jūrą. Jūs buvote gruodį, tiesa? Ten pats sezonas?

– Taip, sezonas ten yra gruodis, sausis, vasaris. Buvo šilta, apie 33-37 laipsniai. Jūra – labai šilta. Net nėra kaip atsigaivinti. Bet šilumą mėgstantiems – tikras rojus.

– Ką dar rekomenduotumėte aplankyti?

– Plaukėme į salas, viena jų buvo Zanzibaras. Jie turi puikių zoologijos sodų, kur galima maitinti net žirafas, tik aukštai palipti iki jų reikia. Buvo labai daug naktinių programų pačiame viešbutyje. Tiesa, jos primityvokos, bet reikia gerbti jų tradicijas. – Apibendrinant ar saugios šios šalys kelionėms su vaikais? – Mums nieko pavojingo nenutiko, bet reikėtų pasisaugoti apgavysčių. Ypač pinigų keityklose. Net ir jums matant, paskaičiuoja taip, kad gauni mažiau nei turėtum. Be to, gatvėse labai daug vaikų, kurie išmokyti prašyti pinigų. Moterys ten labiau užsiima namų ruoša ir vaikų auklėjimu, papildomų pajamų jos negauna. Matyt, ir ne kiekvienas vyras gali penketą vaikų išlaikyti, todėl reikia kaip nors suktis. Dažna situacija, kai mama sėdi parke ant grindinio, pasiima vaiką ant rankų ir prašo išmaldos. Išmaldos prašo ir vaikai. Jei jiems pasakai, kad pinigų neduosi, prašo maisto. Kartą ėjome gatve su dukra ir ji valgė traškučius. Pribėgo vaikas ir sako: „Duok savo maisto“. Pasakiau, kad neduosime. Berniukas tada tokiu įsakmiu tonu rėžė: „Duok dabar“. Net nejauku pasidarė. Mačiau, kaip netoliese esanti jo mama, į mane piktai pažvelgė.

– Kas dar paliko neigiamą įspūdį?

– Kenijoje labai daug šiukšlių. Tarkime, turėjau tuščią buteliuką nuo limonado ir ieškojau šiukšlių dėžės. Užėjome į parduotuvę, pardavėjas pamatė, sako, duok išmesiu. Padaviau jam, o šis tą buteliuką tiesiog švystelėjo į krūmus. Likau be amo. Pasakiau jam: „Saugokime planetą“. Kol jis suprato, kad padarė blogai, aš jau pati paėmiau tą buteliuką atgal. Žinoma, jis atsiprašė, pasiėmė jį ir, kol mums rodė prekes, taip ir nešiojosi jį rankose. Plaukdamos iš salų, matėme daug plastikinių maišelių. Tai tą švietimą apie žemės saugojimą reikėtų pradėti ne nuo europiečių, bet nuo afrikiečių. Ten žemės niekas netausoja. Šiukšlių niekas nerenka. Kas nukrito, taip ir voliosis. Tarkime, Zanzibaro saloje paplūdimys yra tokio grožio, kaip iš reklamos. Bet niekas jo nesaugo. Mes turime nelabai skaidrią jūrą, bet vis tiek ją saugome. O ten yra baltas smėlis, žydra jūra… ir pilna šiukšlių. O juk tai yra pagrindinis turistų traukos centras…



Komentarai