Lopaičių piliakalnis

Aš esu mama Eglė. Su savo berniukais, Gyčiu (11 m.) ir Matu (9 m.), bei vyru Ediku, mėgstame smagias, kartais spontaniškas išvykas po įvairius Lietuvos kampelius, kur galime pasivaikščioti, pasigrožėti gamta, pabūti kartu. Yra dar labai daug neaplankytų vietų, o yra ir tokių, į kurias norisi sugrįžti vėl ir vėl. Kviečiame pakeliauti kartu!

Lopaičių piliakalnis su stebuklingu šaltiniu ir norų akmeniu. Kai mama čiumpa kuprinę, visi šeimos nariai, ir netgi šuo, žino, kad netrukus leisimės į kelionę. Kuprinėje būtinai bus sumuštinių, karštos arbatos termose ir dar šio to skanaus. Beje visai nesvarbu, ar išvyka truks visą dieną, ar tik pora valandų – toks lauknešėlis būtinas, nes yra tarsi kelionės ritualinė dalis.

Beje vyksime ten, kur sugalvos mama! Ir niekam dėl to neturi kilti jokių abejonių. Žinoma, būna dienų, kai niekas niekur nenori vykti, o ypač šeštadieniais, kuri oficialiai yra paskelbta „kompo“ diena, bet jeigu mama sugalvojo, visi žino, kad išsisukti nepavyks…

Lopaičių piliakalnis Rietave

Gyvename Rietavo savivaldybėje, kurioje gražių ir mėgstamų vietų tikrai yra nemažai. Viena tokių- Lopaičių piliakalnis. Čia smagu apsilankyti ir žiemą ir vasarą, ir rudenį ir pavasarį, na o mes rekomenduojame kiekvieną metų laiką čia nuvykti bent po kartą.

Pats objektas – piliakalnis- vaikams neskamba patraukliai, o man asmeniškai primena mokyklos laikus, kuomet išvykos ant jų būdavo pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje, kadangi reikėdavo susitelkti ne į grožį esantį aplinkui, ne į pramogas o į istoriją, kuri vaikui nėra tokia įdomi. Todėl savo berniukams tokiose istorinėse vietose nedėstau faktų, kas, kaip ir kodėl, o leidžiu atrasti, ieškoti kartu.
O Lopaičių piliakalnis kupinas atradimų. Kaip aš dažnai visiems sakau: kiek kartų čia beatvykčiau, vis randu kažką naujo. Nes čia nėra vien tik paprastas kalnas, ant kurio kažkada seniai seniai stovėjo kunigaikščio pilis. Ne. Čia yra tokia mistinė vieta, tiksliau tariant vietovė, pilna magijos, stebuklų ir nepaprasto gamtos grožio.

Pirmasis mistiškas apsilankymas

Tiesa, kai mes čia lankėmės pirmąjį kartą, viskas buvo dar mistiškiau negu dabar ir kai kam nors pasakoju, kaip šitos vietos mes ieškojome, nes jokios informacijos ar informacinio stendo nebuvo (vos prieš 10 metų), daugeliui net sunku įsivaizduoti. Labiausiai įstrigęs vaizdas, iš tada matytų, tai tempiamos pirmyn atgal, nuo kalno į kalną ir per slidžių akmenukų taką upeliu, ir per tankius dilgėlynus, didžiulės vandens talpos, mat ten toje vietovėje randasi stebuklingas šaltinis, iš kurio bėga, kaip manoma, gydantis vanduo. Būtent dėl jo čia nuolat plūsta turistai.

Stebuklingas šaltinis

Šiai dienai ten viskas kiek kitaip. Viskas sutvarkyta ir padaryti patogūs priėjimai prie kiekvieno objekto, sustatytos informacinės lentelės ir kt. Mano nuomone, dėl žmogaus įsikišimo, magija šiek tiek gal ir prasisklaidžiusi, bet mano vaikams be galo smagu čia lakstyti mediniais takeliais, kurie nutiesti virš upelio vedančio iki šaltinio.

Taigi, kaip supratot, vienas, ir ko gero pats svarbiausias, objektas čia ir yra tas šaltinis, kurį dažniausiai aplankome pirmąjį ir atsigeriame iš jo bent po gurkšnelį vandens. Tada seka dar vienas mūsų ritualas, kurį susigalvojome patys- tai apibėgti kelis ratus aplink, šalia šaltinio įrengtą apskritą pėsčiųjų taką. Jis čia toks padarytas ne šiaip sau. Jis padeda išvengti kamščių, kurie pasitaiko, kai atvyksta daugiau žmonių į talpas prisipilti vandens. Būna net taip, kad tenka stovėti eilėje ir laukti.

Norų akmuo

Toliau seka du keliai ir abu jie yra į kalną. Vienas jų veda ant piliakalnio, kitas- prie norų akmens. Čia visada įvyksta ginčas, į kurią vietą vyksime pirmiau, bet kadangi turbūt kiekvienas svajojantis žmogus, turi prikaupęs daugiau-mažiau norų, tai dažniausiai skubame būtent prie norų akmens. Jį pasiekti galima kopiant į kalną eglių spyglių ir medžių šaknų nuklotų taku arba čia pat įrengtais stačiais laipteliais. Čia mes dalinamės į dvi komandas ir lekiame į viršų- kas greičiau!

Vos tik užkopę viršuje išvystame Norų akmenį, kuris dažniausiai būna apstatytas sudėtingais mažų akmenukų statiniais. Kad norai išsipildytų, ankščiau čia žmonės dėdavo smulkias monetas, vėliau, šalia įrengus informacinį stendą, kuriame parašyta, kad norus pildo ant didžiojo akmens uždėjus savo akmenėlį, čia sudygo ypatingos konstrukcijos, kurios, norite tikėkite, norite- ne, iš tiesų pildo norus. Tereikia tyliai sau pagalvoti, o galvojant uždėti akmenuką, ar net kelis, ant Norų akmens, ir laukti po kurio laiko įvykstančio stebuklo.
Mes ir čia mėgstame surengti konkursą. Statome akmenukų pilis. Reikia sustatyti aukščiausią, kitą kartą, kuo daugiau akmenukų vieną ant kito ir pan. Čia norų labai daug, todėl svarbu stengtis nepajudinti kitų žmonių svajonių…

Beje nuo šios vietos prasideda toks natūralus, gražus, tankus ir mistika alsuojantis miškas, kuriame išsidėstę įvairūs objektai: Dolmenas, akmuo su veidu, observatorija ir kt. Viskas daugiausia iš akmenų, kurie čia guli nuo neatmenamų laikų, kada žmonės tikėjo antgamtiškais reiškiniais.

Lopaičių piliakalnio istorija

Yra tekę mišku vaikščioti su gide, kuri pasakojo įvairius istorinius įvykius, tad iš jos sužinojau, kad būtent ši vieta- Lopaičių piliakalnis, kitaip vadinama Lopaičių šventvietė yra buvusios žynių valdos. Yra tikinčių, jog būtent ši vieta nenusakomais saitais susieta su kosmosu. Todėl einant taku nuo Noru akmens per mišką, ypač stipriai jaučiama mistinė energetika, kurią žodžiais sunku apibūdinti. Bet ta energetika nėra gąsdinanti. Ji yra maloni ir netgi įkraunanti.

Takas netrukus išveda iš miško. Šioje pusėje galima pasigrožėti šalia esančių ežerėliu, už jo kiek paėjus, ir truputi paieškojus, už kalnelio telkšo didžiulė bebrų užtvanka. Visai neseniai atradom aplinkkelį per mišką vedantį ant piliakalnio. Ankščiau grįždavome atgal ir eidavome jau minėtu taku į kalną nuo šaltinio. Kaip ir sakiau, kas kartą čia atrandame kažką naujo…

Nuo paties piliakalnio atsiveria nuostabus vaizdas, kurį pamačius norisi giliau įkvėpti ir sustabdyti akimirką. Vaikai čia mėgsta ridentis nuo kalno. Vasarą čia galima atrasti žemuogių, o žiemą smagu išbandyti jėgas čiuožiant su rogutėmis.

Ir nors yra sakoma, kad Lopaičiai nėra vieta skirta pramogoms, tokios pramogos, kaip sugalvotos mūsų, tikrai niekam nepakenks. O ten, kur smagu mūsų vaikams, tikiu, kažkada bus smagu ir mūsų vaikų vaikams.

“Keliaujančios mamos” dėkoja mamai Eglei Fabijonavičienei už straipsniuką ir pasidalijimą apie stebuklingą piliakalnį.
PARUOŠTUKAS

Naujausi įrašai

PRISIJUNK!

Didžiausią Lietuvoje keliautojų su vaikais bendruomenę gali rasti ir prisijungti patogiausiose socialinėse platformose.
Turi klausimų – KLAUSK! Nori pasidalinti patirtimi – RAŠYK mums! Turi idėjų – SUSISIEK!

Instagram
YouTube
LinkedIn
Meniu