Kelionės su vaikais retai būna „tobulos“. Kartais prapuola lagaminas, kartais vaikas nusprendžia protestuoti būtent oro uosto viduryje, o kartais planus pakoreguoja netikėtas oras ar liga. Bet mamos turi vieną supergalią – gebėjimą iš chaoso sukurti nuotykį.
Surinkome tikras mamų kelionių istorijas: apie netikėtumus, iš kurių gimė vertingiausi prisiminimai.
Skaitykite straipsnį ir galbūt atpažinsite… savo pačių kelionių scenarijų.
Aktyviam savaitgaliui: Šeimų žygiai Lietuvoje: kur keliauti su vaikais?

Mama Vilma: kelionėse beveik visada veiksmas vyksta ne pagal planą
Keliaujančių mamų klubo įkūrėja Vilma sako, keliaujant su vaikais labai greitai supratusi vieną paprastą tiesą: kelionės, o ypač su vaikais, beveik niekada nevyksta tiksliai pagal planą. „Kartais netikėtumai būna maži ir juokingi, o kartais – tikras išbandymas visai šeimai. Tačiau po išties nemažai kelionių su dukromis (pati esu aplankiusi virš 30 šalių) ir bendraudama su tūkstančiais mamų mūsų bendruomenėje supratau, kad būtent tokios nenumatytos situacijos dažnai tampa įsimintiniausiomis kelionių istorijomis. Svarbiausia ne tai, kad viskas vyktų tobulai, o tai, kaip mes, mamos, mokame prisitaikyti ir iš kiekvienos situacijos sukurti nuotykį, kuris, kaip ir pasakos, būtinai privalo baigtis laimingai.
Mano ir dukrų kelionėse yra pasitaikę gana įvairių ekstremalių „nuotykių”, nors tokių tikrai neplanavome. Nuskridus į Egiptą (2011 m.) – sekančią dieną prasideda politiniai neramumai ir evakuavus kitų šalių turistus, milžiniškame viešbutyje pasijausti kaip vaiduoklių mieste, o turizmo agentūra sako – tai ilsėkitės, jūsų skrydis tik po 9 dienų. Arba atplaukus į Omaną, teko laive laukti nežinomybėje ar mus išleis į krantą, ar teks išplaukti nepamačius Omano mečečių, nes šalyje mirus sultonui buvo paskelbtas 3 dienų gedulas, kurio metu buvo uždarytos visos šalies sienos.
Dažnai kelionėse netikėtai nustebina orai. Pavyzdžiui atskridus į garsiąją Majamio pakrantę JAV (2017m.), pačią pirmą naktį pažadino telefono aliarmas – perspėjimas apie artėjantį tikrą uraganą ir patarimai slėptis, bet net neįsivaizduoji kur. O nusileidus lėktuvu Dubajaus oro uoste (2020m.), kur iš esmės yra dykuma, dvi valandas teko sėdėti ir laukti neišlipant, nes oro uostas po ypatingai stiprios liūties buvo apsemtas vandens, jame susidaręs lėktuvų kamštis. Ir ties tuo dar tuomet nuotykiai nesibaigė – nuvykus iš oro uosto į kruizinį laivą, sužinojome, kad tą vakarą dėl stipraus vėjo neišplauksime iš Dubajaus ir nepamatysime taip išsvajoto Abu Dabio, o ir maudymosi kostiumėlį prie baseino pavyko apsirengti tik porą dienų iš visos savaitės, nes kitomis dienomis Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omane prireikė šiltų striukių su kuriomis buvome atvykę iš žiemiškos Lietuvos.
Kad orai yra nenuspėjami, ir ypač keliaujant gali pridaryti rūpesčių ar nepatogumų, tai patyrėme net keletą kartų. Plaukiant kitu kruizu po Kanarų salas, taip pat teko susitaikyti, kad dėl 6 metrų aukščio bangų susidariusių vandenyne, vietoje suplanuotos Madeiros, teks keisti kruizo planą ir prisišvartuoti ne tokioje įspūdingoje La Palmos saloje Kanaruose. Kretoje (2021m. užklupus audrai kalnuose, teko stoti ir pralaukti net apie 5 valandas jaukiame, nuošaliame kalnų restoranėlyje, nes ir viešbučio šeimininkė lietuvė, paskambinusi prašė niekur laikinai nevažiuoti, ir specialūs pranešimai telefone pypsėjo, kad dėl nuošliaužų tai daryti pavojinga. Mūsų nepatogumas tąkart baigėsi tuo, kad užstrigome kelioms valandoms pas labai vaišingus šeimininkus šeimos restoranėlyje, kur didžiausia bėda buvo persivalgyti kol išragavome beveik visą meniu siautėjant aplink žaibams. O porai vietinių gyventojų ta diena Kretoje baigėsi tragiškai, jų automobilis buvo nuplautas į jūrą nuo kalnų pasipylus lietaus vandens srovėms… Tokioje lyg iš niekur atsiradusioje vandens srovėje iš kalnų, teko, tiesiogine to žodžio prasme, plaukti ir mums – vietinio Omano gido automobilyje. Bet ačiū mūsų darbštiems angelams sargams ir kitoms aukštesnėms jėjoms – viskas baigėsi sėkmingai.
Taip pat kelionėse yra tekę susidurti ir su sveikatos netikėtumais: kviesti greitąją pagalbą iš už 40 km ligoninės Italijoje, vienam iš kartu keliavusių vaikų sukilus itin aukštai temperatūrai. Vykti į ligoninę Tailande, nes vėsiam kalnų baseine pasimaudžius, dukrai prasidėjo bronchitas. O ir Graikijoje, Santorini salos ligoninėje, man yra tekę kelionės metų su lašeline pagulėti, kai tuo tarpu gydytojas už pusmetrio nuo ligoninės lovos ramiausiai rūkė.
Rekomendacijos: keliaujant visada primygtinai rekomenduoju visiems pasirūpinti sveikatos ir kelionės draudimais. Tai gali būti tiek kreditinės kortelės draudimas, dažniausiai galiojantis visiems kartu vykstantiems šeimos nariams, tiek specialiai kelionei perkamas draudimas. Europos sąjungos šalyse skubiai pirminei nemokamai pagalbai gerai turėti ir Europos sveikatos draudimo kortelę, ji pasiteisina skubiais atvejais, kai nėra kada galvoti ir rinktis paslaugas teikiančių draudimo partnerių. Draudimas tikrai nainuoja nedaug palyginus su išlaidomis, kurias galite patirti sutrikus sveikatai kelionėje.
Nuo netikėtų politinių neramumų ir net karinių veiksmų, kaip rodo visiškai neseni įvykiai Artimųjų Rytų regione, niekas nėra apsaugotas, bet prieš renkantis keliones su vaikais, labai rekomenduoju pasižiūrėti esamas rekomendacijas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje keliauk.urm.lt dėl rekomendacijų ir apribojimų įvairioms šalims bei parsisiųsti ir užsiregistruoti kelionę Užsienio reikalų ministerijos mobiliojoje programėlėje „Keliauk saugiai”, kurioje pasieksite visus reikalingus duomenis apie konsulatus ir kt. Užsienyje atsitikus ekstremalioms aplinkybėms, sekite ir vietinių institucijų nurodymais.
Palinkėjimas mano vienas: nebijokite keliauti, nes visko gali atsitikti ir namie, buityje ar gatvėje. Todėl keliaukite, tik iš anksto būtinai būkite tinkamai pasiruošę, o jei kažkas pakryps ne taip – nepanikuokite ir improvizuokite. Jei trūksta informacijos ar patarimo, visada pagelbės kitos keliaujančios mamos (www.keliaujanciosmamos.lt tinklapyje arba socialiniuose tinkluose).
- Ekstremallios kelionės
- Taksistas rodo mirusį šeichą ir pasakoja kodėl visur ginkluota kariuomenė gatvėse
- Po liūties Omane teko tuo taksi ir plaukti… Vaizdas per langą
- Kai šalta maudytis atskridus į Dubajų
- Kruizų maršrutas priklauso nuo oro
- Abu Dabį pavyko išvysti tik iš antro karto
- Kai vietoje Madeiros atplauki į Kanarus
- Virusas plaukiant kruizu
- Sulaužytas lagaminas kruize
- Sicilija po liūties ir jos snaudžiantis vulkanas
- Svarbiausia nenumatytais atvejais nepanikuoti
- Liūtis Disneilende nekenkia gerai nuotaikai
- Majamyje artėja uraganas
- Pasitikslinkite prieš vykstant URM
Mama Jurgita: žiemojimas, kai už sienos skrenda raketos
Šią žiemą su vyru ir dukra leidome Omane – Persijos įlankos šalyje, kur kvepia frankincensas, klesti arabų kultūra ir, palyginus su Jungtiniais Arabų Emyratais, beveik nėra turistų. Nors kelionė iki Omano sostinės Maskato užtrunka bent 11 valandų, čia vykti vilioja geri orai (25 ir daugiau laipsnių šilumos), vaikams itin draugiška kultūra, geriamas vanduo iš krano, galimybė gyventi vakarietiškame kvartale su visa reikalinga infrastruktūra. Taip, Omanas gali pasiūlyti tiesiog fantastiškų nuotykių karuselę iš žygių kalnuose, nardymo su bangininiais rykliais ir ekstremalių pasivažinėjimų dykumoje, bet su kūdikiu poreikiai ir gyvenimo būdas yra šiek tiek kitokie.
Paskutinę žiemos dieną džiaugimąsi saulės voniomis po palme sutrikdė žinios apie JAV ir Izraelio pradėtą Irano bombardavimą. Iranas tarp kitų atsakomųjų veiksmų ėmė pulti JAV sąjungininkus regione: dronai ir raketos paleistos į kaimynines arabų šalis. Jau kovo 1-ąją buvo atakuotos visos Persijos įlankos šalys išskyrus Omaną. Sekančiomis dienomis įvyko keli dronų išpuoliai ir Omane.
Su vyru buvome atlikę įprastą pasiruošimą tolimai kelionei su kūdikiu: “lankstūs” skrydžio bilietai su keičiama data, draudimai, vietiniai kontaktai, sukomplektuotos vaistinėlės. Slenkant pirmoms karo valandoms aiškėjo, kad Omanas galimai nebus puolamas kaip kitos Persijos įlankos šalys dėl savo ilgametės diplomatinės ir mediatoriaus pozicijos, puolimui naudojamų JAV bazių neturėjimo ir ekonominių pozicijų Hormuzo sąsiauryje. Tuo metu kalbėjomes ir apie planą, ką galimai reiktų daryti – vykti iš sostinės automobiliu į kitą šalies miestą ar pralaukti pirmąsias karo dienas sostinėje. Nežinomybė kėlė nerimą ir stiprino abejones dėl bet kokio veiksmų plano.
Dabar, praėjus daugiau nei 10 dienų nuo karo pradžios ir mums sklandžiai grįžus į Lietuvą, galiu pasakyti, kad mums labai pasisekė, jog prognozės išsipildė ir Omanas nebuvo užpultas. Mūsų skrydžiai vyko pagal grafiką, Omanas jau buvo tapęs šalimi, kuri padėjo grįžti daugybei tiek Persijos įlankos šalyse, tiek ir kitur dėl prasidėjusio karo įstrigusių žmonių.
Ar ši patirtis atbaidys nuo kelionių – tikrai ne. Ar ruošimės dar daugiau nei iki šiol – taip.
Kartu su pasais mūsų kelionių atmintinėje yra:
1) Šalies/regiono, į kurį vykstame, saugumo situacijos stebėjimas (oficialūs valstybiniai šaltiniai, užsienio žiniasklaida);
2) Finansinis pasiruošimas – lėšos visai šeimai apsirūpinti būtiniausiais daiktais, pirkti grįžimo skrydžius už 1000 ir daugiau eurų;
3) Draudimas;
4) Visame pasaulyje be apribojimų veikiančios debetinės/kreditinės kortelės;
5) Vairavimo teisės;
6) Vietiniai kontaktai;
7) Vaistai;
8) Vietinė valiuta;
9) Vietinės ir tarptautinės SIM kortelės.
- Jurgitos šeima Omane
Mama Akvilė: audra Latvijoje
2023 metų vasaros kelionė į Latviją prasidėjo apsilankymu Tervetės parke. Apie šią vietą buvome girdėję daug gražių atsiliepimų, o keliaujant su mažais vaikais (dukroms tuo metu buvo 3 ir 5 metai) tai atrodė puiki tarpinė sustojimo stotelė. Orų prognozės buvo geros, todėl neturėjome jokio nerimo, kad kas nors gali nutikti.
Atvykus į Tervetę vėjas jau buvo šiek tiek pakilęs, tačiau blogos nuojautos vis dar neturėjome. Sėkmingai nuėjome iki informacijos centro ir jau pirkome bilietus, kai staiga dingo elektra. Tada viskas ir prasidėjo – lūžo ir krito medžiai, skraidė įvairūs daiktai, audra vis labiau siautėjo.
Mums pasisekė – pastatą pasiekėme dar prieš prasidedant audrai, tačiau parke buvo nemažai šeimų, kurios patyrė rimtų išgyvenimų. Viena jų atbėgo su mažamečiais vaikais – jie buvo kiaurai permirkę ir labai išsigandę. Vaikai savo akimis matė lūžtančius medžius, slėpėsi griovyje, o aplink krito šakos.
Parkas buvo stipriai suniokotas, todėl jo aplankyti taip ir nepavyko. Vis dėlto dukros, nors tuo metu buvo dar visai mažos, iki šiol prisimena tą dieną. Jos prisimena ir tai, kad kai kitiems reikėjo pagalbos, mes ją suteikėme – kitiems vaikams davėme savo atsarginius drabužius, kad jie galėtų persirengti ir sušilti, vaišinome turėtais užkandžiais.
Savo kelionę tęsėme toliau, o šis įvykis tapo tikra patirtimi. Jis paskatino dar gilesnius pokalbius apie pagalbą kitiems, apie gamtą ir jos iššūkius, priminė svarbią pamoką – planai gali pasikeisti bet kurią akimirką, o gyvenime dažnai tenka išmokti prisitaikyti prie netikėtų situacijų.
Mama Jurgita: politiniai neramumai
Mama Vilma: žemės drebėjimas Kretoje, cunamio pavojus ir smėlio audra
Mama Giedrė: kai pasaulis staiga sustoja dėl viruso, o tu esi svetimoje šalyje…
Nors buvo sąlyginai senai, tas dienas prisimenu kaip dabar… O buvo taip:
Tai buvo 2020-ųjų pradžia ir mes nusprendėme ilgesnėm atostogom išvykti į Ispaniją, į Malagą. Gyvenimas ten tekėjo lėtai ir šiltai – jūra, saulė, pilnos kavinės, žmonių šurmulys. Žinios apie kažkur toli, Kinijoje, plintantį virusą mus pasiekė jau būnant ten. Atrodė tolima, beveik nerealu. Panikos nebuvo. Viskas pasikeitė, kai virusas pasiekė Italiją. Ispanai ilgai ramino ir neskubėjo imtis griežtų sprendimų. O tada per vieną savaitgalį pasaulis tarsi sustojo. Užsidarė viskas. Gatvės ištuštėjo. Ligoninės buvo pilnos. Į lauką išeiti beveik nebuvo galima – visur patruliavo policija.
Skrydis, kuriuo turėjau grįžti pas šeimą, buvo atšauktas. Tada dar vienas. Ir dar. Staiga suvoki, kad esi svetimoje šalyje. Kad skrydžiai atšaukiami vienas po kito. Kad sienos užsidaro. Ir kad susirgus, pirmiausia tikėtina bus pasirūpinta vietiniais, o ne tavimi. Vienintelė viltis buvo repatriacinis skrydis iš Valencijos – beveik 700 kilometrų nuo Malagos. Žinių laukiau kas minutę. Kai kurie žmonės nusprendė važiuoti automobiliu į Lietuvą. Man tai atrodė per daug pavojinga. Vėliau paaiškėjo, kad Lenkijai uždarius sienas daugelis jų ten ir įstrigo.
Kai pagaliau paskelbė repatriacinį skrydį, turėjau vos parą nusigauti iki Valencijos. Viešasis transportas nevažiavo, automobilyje galėjo būti tik vienas žmogus. Tą atstumą važiavau per naktį viena. Tuščiais keliais, per tylinčius miestus, gavus oficialų leidimą būti kelyje. Repatriaciniai skrydžiai nėra nemokami, kaip kartais manoma. Už galimybę grįžti namo tenka sumokėti nemažai. Bet tuo momentu tai nebeturėjo jokios reikšmės – svarbiausia buvo išskristi.
O baisiausia buvo ne pats kelias. Baisiausias buvo tas beviltiškumo jausmas – kai matai, kaip vienas po kito atšaukiami skrydžiai, uždaromos sienos, o apie pačią ligą dar beveik nieko nežinoma. Važiuoji ir nežinai – išskrisi ar ne. Bet tikslą pasiekiau. Skrydis po kelių atšaukimų įvyko ir galiausiai – namai. Lietuva.
Ši patirtis neatėmė noro keliauti ir nepridėjo baimės. Bet tai viena iš tų istorijų, kurių, jei galėtum rinktis, geriau niekada nepatirti. O jeigu, kaip mano atveju, pasirinkti negali – svarbiausia išlaikyti ramybę ir blaivų protą bei apsvarsčius visas galimybes pasirinkti sau labiausiai tinkamą.
- Kelionės pradžioje
- Prasidėjus pandemijai
- Oro uostas Valensijoje
Mama Daiva: organizaciniai nesklandumai ir navynė automobilyje per audrą
Viskas prasidėjo nuo labai paprasto, beveik vaikiško noro. Ankstyvas liepos rytas, namuose dar tvyrojo ramybė, o rankoje garavo kava. Norėjosi tik vieno – vandens. Ne viešbučių, ne suplanuotų maršrutų, ne atostogų „pagal grafiką“, o tiesiog jūros. Panerti į Baltijos bangas, nuskalauti kasdienybės nuovargį, leisti vaikams išsidūkti basomis ant smėlio. Trys laisvos dienos atrodė kaip tylus leidimas išvažiuoti. Tačiau pakako vieno žvilgsnio į orų prognozę, kad tas leidimas akimirksniu būtų atšauktas: Lietuvos pajūryje – stiprus vėjas, lietus, pilkas dangus. Jūra, rodos, tą savaitgalį nenorėjo mūsų priimti.
Ir vis dėlto būtent tokiais momentais gimsta geriausios kelionės. Ne tada, kai viskas aišku, o tada, kai planai ima byrėti. „O gal važiuojam į Lenkiją?“ – nuskambėjo lyg juokais, bet užteko kelių minučių, kad mintis įgytų svorį. Juk vaikams seniai buvo pažadėta nuvykti į pilį, didesnę už Trakų. Patikrinome orus Malborke – ten žadėjo mažiau vėjo, daugiau šviesos ir net saulės pragiedrulių. Sprendimas buvo priimtas taip greitai, kad nespėjome juo net suabejoti. Per pusvalandį susikrovėme daiktus, sėdome į automobilį ir išvažiavome. Be detalaus plano, be išankstinių rezervacijų, bet su tuo jauduliu, kuris lydi tik tikrai spontaniškas keliones.
Iš Marijampolės iki Malborko – apie 350 kilometrų. Su vaikais tai reiškia ne maratoną, o kelionę su pauzėmis. Sąmoningai vengėme greitkelių, leidome GPS vesti per mažus Lenkijos miestelius. Keliai, apsodinti medžiais, vedė per kaimus, laukus, ramias gyvenvietes. Sustodavome ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad norisi – išsimaudyti ežere, užkąsti pakelės gražioje vietoje, tiesiog pabūti. Tokiose akimirkose vaikai tampa ne pasyviais keleiviais, o kelionės dalyviais: jie stebi, klausia, lygina, mato pasaulį ne per ekraną, o per langą. Po pietų pasiekėme Malborką. Marienburgo pilis iškilo prieš akis lyg atskiras miestas – masyvus, raudonų plytų, didingas. Tai didžiausia plytinė pilis Europoje, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tačiau skaičiai čia nublanksta prieš jausmą, kuris apima įžengus pro vartus. Vidiniai kiemai, menės, ilgi koridoriai kuria įspūdį, kad istorija čia ne pasakojama, o gyvenama. Net vaikai, kuriems istorija dažnai atrodo tolima ir nuobodi, čia įsitraukė natūraliai. Raudonų sienų didybė, pasakojimai apie kryžiuočius, lietuvių ir lenkų kovas, gyvenimą pilyje – visa tai tapo apčiuopiama. Šeimoms svarbu ir tai, kad pilis pritaikyta lankytojams: yra audio gidai, taip pat ir lietuvių kalba. Bilietų kainos – apie 70 Lenkijos zlotų suaugusiesiems, vaikams ir šeimos bilietai kainuoja pigiau, audio gidas – apie 15 zlotų.
Svarbus praktinis patarimas – pilies lankymui verta skirti bent pusdienį ir turėti vandens bei užkandžių. Nors teritorijoje yra kavinė, eilės sezono metu gali būti ilgos. Mes rinkomės paprastą sprendimą – užkandžius kuprinėje. Iš tiesų Malborke gausu šeimoms tinkamų restoranų, kur porcijos didelės, kainos – žemiškos. Picos ar lenkiški patiekalai kainuoja apie 30–45 zlotus, vaikiški meniu – dar pigiau.
Po istorijos kupinos dienos pasukome Vislos nerijos link, į Krynica Morska – apie 70 kilometrų nuo Malborko . Planas buvo paprastas ir logiškas: nakvynė, rytinis pasivaikščiojimas, maudynės jūroje. Tačiau planai yra planai, o gyvenimas sudėlioja kitaip. Po istorijos kupinos dienos, palikę gotikinių bokštų šešėlius Malborko pilis, pasukome į šiaurę – ten, kur žemė tampa siaura smėlio juosta tarp marių ir jūros. Vislos nerija viliojo pažadu apie ramų vakarą, o Krynica Morska – apie nakvynę su druskos kvapu ore. Vos septyniasdešimt kilometrų – ir atrodė, kad diena baigsis taip, kaip suplanuota: trumpas poilsis, rytinis pasivaikščiojimas, maudynės Baltijoje. Tačiau planai – tik trapūs brėžiniai prieš tikrovės vėją. Atvykus paaiškėjo, kad rezervacija liko kažkur tarp elektroninių laiškų. Kurortas – pilnas. Kambarių nėra. Penkių asmenų šeimai vietos neatsirado nė vienuose namuose. Saulė leidosi, o su ja tirpo ir mūsų užtikrintumas. Automobilyje tvyrojo tyla – tas trumpas, sunkus momentas, kai galėjome nusivilti, susipykti ar apkaltinti likimą.
Bet vietoj to pasirinkome nuotykį. Vietinėje parduotuvėje nusipirkome šiek tiek skanumynų. Nakvojome automobilyje, vos keli žingsniai nuo vandens. Naktį kilo vėtra. Vėjas švilpė taip, lyg bandytų išplėšti iš mūsų paskutinius abejonių likučius. Automobilis siūbavo, o mes, susiglaudę, jautėmės mažyčiai prieš stichiją – bet kartu keistai saugūs. Tą naktį supratome, kad vaikai ją prisimins ilgiau nei bet kurį patogų viešbutį su baltais rankšluosčiais. Ryte maudynės jau nebeatrodė gera mintis – jūra buvo pasišiaušusi, pilka ir šalta. Vėjas žėrė smėlį į akis, nedrįsome net prieiti arčiau jūros. O kelio ženklas, skelbiantis, kad Kaliningrado sritis vos už kilometro, privertė trumpam sustoti. Geopolitika staiga tapo ne laikraščių antrašte, o realybe – čia pat, už kopų ir vėjo perpučiamo horizonto. Keistas jausmas: stovėti paprastame pajūrio parkinge ir suvokti, kaip arti kartais susitinka atostogos ir istorija. Planavome prie jūros praleisti kelias dienas, tačiau orų sąlygos padiktavo kitą sprendimą: leidomės į kelią po Lenkiją aplankant istorinius objektus.
Pirmasis sustojimas – pusryčiai prie šliuzų, stebėdami, kaip susitinka marios ir jūra – kaip gėlas ir sūrus vanduo maišosi lyg dvi skirtingos nuotaikos vienoje kelionėje. Vakar planavome patogumą, o gavome patirtį. Ir galbūt būtent todėl ši kelionė prie Lenkijos Baltijos jūros liko ne kaip dar viena išvyka. Po to laukė viena sunkiausių kelionės stotelių – Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejus Sztutowo miestelyje. Tai vieta, kur norisi kalbėti tyliau. Barakai, spygliuota tvora, krematoriumas primena apie tamsiausius XX amžiaus puslapius. Įėjimas į muziejų nemokamas, audio gidas kainuoja apie 10 zlotų. Vaikams tai nelengva patirtis, tačiau būtina. Ne tam, kad išgąsdintume, o tam, kad išmokytume atjautos, istorinio sąmoningumo, gebėjimo suprasti, jog laisvė ir ramybė nėra savaime suprantami dalykai. Iš Štutovo vykome į Žalgirio mūšio vietą – apie 150 kilometrų kelio į laukus, esančius tarp Grunvaldo ir Stębarko kaimų. Šiandien tai ramūs, vėjo glostomi laukai. Tačiau stovint prie memorialo lengva mintimis nusikelti į 1410-uosius, kai čia sprendėsi regiono likimas. Senovės įspūdį stiprino viduramžių rekonstrukcijos klubo paruošiamieji darbai. Kariūnai ruošėsi masinei instenizacijai ir vienam didžiausių Viduramžių istorijos festivalių. Žalgirio mūšis – dalyvavusių karių skaičiumi buvo vienas didžiausių mūšių Viduramžių istorijoje. Įėjimas į teritoriją nemokamas, muziejus kainuoja apie 15 zlotų. Vaikams tai tampa proga suprasti, kad istorija – tai ne tik datos, bet ir žmonių pasirinkimai, drąsa bei jų pasekmės.
Kelionės pabaigoje vis dar jautėme, kad kažko trūksta. Vandens. Juk būtent nuo šio noro viskas ir prasidėjo. Ilgai ieškojome tinkamos vietos maudynėms, kol galiausiai sustojome prie Elko ežero. Šiltas vanduo, ramybė ir nuovargis, maloniai sklidęs kūnu, tapo simbolišku šios kelionės užbaigimu.
Ši kelionė mums dar kartą priminė paprastą tiesą: tobulos kelionės neegzistuoja. Tačiau egzistuoja tikros. Vaikai neprisimena viešbučių žvaigždučių, bet prisimena naktį automobilyje, vėjo ūžesį, pilies didybę ir bendrą buvimą. O spontaniškumas kartais tampa ne klaida, o didžiausia dovana, kurią galime sau ir savo vaikams padovanoti.
Šioje kelionėje mums pasiteisino šie dalykai:
Dalinamės tikromis patirtimis
Jeigu ir jūs norite papasakoti apie savo keliones ar pramogas su vaikais, visada laukiame:
- Klausimams-atsakymams-diskusijoms „Keliaujančios mamos (apie užsienį)”.
- Klausimams-atsakymams-diskusijoms Keliaujančios mamos (apie Lietuvą) – poilsis, pramogos, įdomybės!
- Taip pat kviečiame aktyviai dalintis savo kelionių nuotykiais su vaikais žymint Instagrame @keliaujancios_mamos
Kai kurios nuorodos straipsnyje veda į partnerystės puslapius.





































