Ekstremalios kelionės: kaip elgtis atsitikus netikėtumams?

Mama Vilma: kelionėse beveik visada veiksmas vyksta ne pagal planą

Keliaujančių mamų klubo įkūrėja Vilma sako, keliaujant su vaikais labai greitai supratusi vieną paprastą tiesą: kelionės, o ypač su vaikais,  beveik niekada nevyksta tiksliai pagal planą. „Kartais netikėtumai būna maži ir juokingi, o kartais – tikras išbandymas visai šeimai. Tačiau po išties nemažai kelionių su dukromis (pati esu aplankiusi virš 30 šalių) ir bendraudama su tūkstančiais mamų mūsų bendruomenėje supratau, kad būtent tokios nenumatytos situacijos dažnai tampa įsimintiniausiomis kelionių istorijomis. Svarbiausia ne tai, kad viskas vyktų tobulai, o tai, kaip mes, mamos, mokame prisitaikyti ir iš kiekvienos situacijos sukurti nuotykį, kuris, kaip ir pasakos, būtinai privalo baigtis laimingai.

Mano ir dukrų kelionėse yra pasitaikę gana įvairių ekstremalių „nuotykių”, nors tokių tikrai neplanavome. Nuskridus į Egiptą (2011 m.) – sekančią dieną prasideda politiniai neramumai ir evakuavus kitų šalių turistus, milžiniškame viešbutyje pasijausti kaip vaiduoklių mieste, o turizmo agentūra sako – tai ilsėkitės, jūsų skrydis tik po 9 dienų. Arba atplaukus į Omaną, teko laive laukti nežinomybėje ar mus išleis į krantą, ar teks išplaukti nepamačius Omano mečečių, nes šalyje mirus sultonui buvo paskelbtas 3 dienų gedulas, kurio metu buvo uždarytos visos šalies sienos.

Dažnai kelionėse netikėtai nustebina orai. Pavyzdžiui atskridus į garsiąją Majamio pakrantę JAV (2017m.), pačią pirmą naktį pažadino telefono aliarmas – perspėjimas apie artėjantį tikrą uraganą ir patarimai slėptis, bet net neįsivaizduoji kur.  O nusileidus lėktuvu Dubajaus oro uoste (2020m.), kur iš esmės yra dykuma, dvi valandas teko sėdėti ir laukti neišlipant, nes oro uostas po ypatingai stiprios liūties buvo apsemtas vandens, jame susidaręs lėktuvų kamštis. Ir ties tuo dar tuomet nuotykiai nesibaigė – nuvykus iš oro uosto į kruizinį laivą, sužinojome, kad tą vakarą dėl stipraus vėjo neišplauksime iš Dubajaus ir nepamatysime taip išsvajoto Abu Dabio, o ir maudymosi kostiumėlį prie baseino pavyko apsirengti tik porą dienų iš visos savaitės, nes kitomis dienomis Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omane prireikė šiltų striukių su kuriomis buvome atvykę iš žiemiškos Lietuvos.

Kad orai yra nenuspėjami, ir ypač keliaujant gali pridaryti rūpesčių ar nepatogumų, tai patyrėme net keletą kartų. Plaukiant kitu kruizu po Kanarų salas, taip pat teko susitaikyti, kad dėl 6 metrų aukščio bangų susidariusių vandenyne, vietoje suplanuotos Madeiros, teks keisti kruizo planą ir prisišvartuoti  ne tokioje įspūdingoje La Palmos saloje Kanaruose.  Kretoje (2021m.  užklupus audrai kalnuose, teko stoti ir pralaukti net apie 5 valandas jaukiame, nuošaliame kalnų restoranėlyje, nes ir viešbučio šeimininkė lietuvė, paskambinusi prašė niekur laikinai nevažiuoti, ir specialūs pranešimai telefone pypsėjo, kad dėl nuošliaužų tai daryti pavojinga. Mūsų nepatogumas tąkart baigėsi tuo, kad užstrigome kelioms valandoms pas labai vaišingus  šeimininkus šeimos restoranėlyje, kur didžiausia bėda buvo persivalgyti kol išragavome beveik visą meniu siautėjant aplink žaibams. O porai vietinių gyventojų ta diena Kretoje baigėsi tragiškai, jų automobilis buvo nuplautas į jūrą nuo kalnų pasipylus lietaus vandens srovėms… Tokioje lyg iš niekur atsiradusioje vandens srovėje iš kalnų, teko, tiesiogine to žodžio prasme, plaukti ir mums – vietinio Omano gido automobilyje. Bet ačiū mūsų darbštiems angelams sargams ir kitoms aukštesnėms jėjoms – viskas baigėsi sėkmingai.

Taip pat kelionėse yra tekę susidurti ir su sveikatos netikėtumais: kviesti greitąją pagalbą iš už 40 km ligoninės Italijoje, vienam iš kartu keliavusių vaikų sukilus itin aukštai temperatūrai. Vykti į ligoninę Tailande, nes vėsiam kalnų baseine pasimaudžius, dukrai prasidėjo bronchitas. O ir Graikijoje, Santorini salos ligoninėje, man yra tekę kelionės metų su lašeline pagulėti, kai tuo tarpu gydytojas už pusmetrio nuo ligoninės lovos ramiausiai rūkė.

Rekomendacijos: keliaujant visada primygtinai rekomenduoju visiems pasirūpinti sveikatos ir kelionės draudimais. Tai gali būti tiek kreditinės kortelės draudimas, dažniausiai galiojantis visiems kartu vykstantiems šeimos nariams, tiek specialiai kelionei perkamas draudimas. Europos sąjungos šalyse skubiai pirminei nemokamai pagalbai gerai turėti ir Europos sveikatos draudimo kortelę, ji pasiteisina skubiais atvejais, kai nėra kada galvoti ir rinktis paslaugas teikiančių draudimo partnerių. Draudimas tikrai nainuoja nedaug palyginus su išlaidomis, kurias galite patirti sutrikus sveikatai kelionėje.

Nuo netikėtų politinių neramumų ir net karinių veiksmų, kaip rodo visiškai neseni įvykiai Artimųjų Rytų regione, niekas nėra apsaugotas, bet prieš renkantis keliones su vaikais, labai rekomenduoju pasižiūrėti esamas rekomendacijas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje keliauk.urm.lt  dėl rekomendacijų ir apribojimų įvairioms šalims bei parsisiųsti ir užsiregistruoti kelionę Užsienio reikalų ministerijos mobiliojoje programėlėje „Keliauk saugiai”, kurioje pasieksite visus reikalingus duomenis apie konsulatus ir kt. Užsienyje atsitikus ekstremalioms aplinkybėms, sekite ir vietinių institucijų nurodymais.

Palinkėjimas mano vienas: nebijokite keliauti, nes visko gali atsitikti ir namie, buityje ar gatvėje. Todėl keliaukite, tik iš anksto būtinai  būkite tinkamai pasiruošę, o jei kažkas pakryps ne taip – nepanikuokite ir improvizuokite. Jei trūksta informacijos ar patarimo, visada pagelbės kitos keliaujančios mamos (www.keliaujanciosmamos.lt tinklapyje arba socialiniuose tinkluose).

Mama Jurgita: politiniai neramumai

Viskas prasidėjo nuo labai paprasto, beveik vaikiško noro. Ankstyvas liepos rytas, namuose dar tvyrojo ramybė, o rankoje garavo kava. Norėjosi tik vieno – vandens. Ne viešbučių, ne suplanuotų maršrutų, ne atostogų „pagal grafiką“, o tiesiog jūros. Panerti į Baltijos bangas, nuskalauti kasdienybės nuovargį, leisti vaikams išsidūkti basomis ant smėlio. Trys laisvos dienos atrodė kaip tylus leidimas išvažiuoti. Tačiau pakako vieno žvilgsnio į orų prognozę, kad tas leidimas akimirksniu būtų atšauktas: Lietuvos pajūryje – stiprus vėjas, lietus, pilkas dangus. Jūra, rodos, tą savaitgalį nenorėjo mūsų priimti.

Ir vis dėlto būtent tokiais momentais gimsta geriausios kelionės. Ne tada, kai viskas aišku, o tada, kai planai ima byrėti. „O gal važiuojam į Lenkiją?“ – nuskambėjo lyg juokais, bet užteko kelių minučių, kad mintis įgytų svorį. Juk vaikams seniai buvo pažadėta nuvykti į pilį, didesnę už Trakų. Patikrinome orus Malborke – ten žadėjo mažiau vėjo, daugiau šviesos ir net saulės pragiedrulių. Sprendimas buvo priimtas taip greitai, kad nespėjome juo net suabejoti. Per pusvalandį susikrovėme daiktus, sėdome į automobilį ir išvažiavome. Be detalaus plano, be išankstinių rezervacijų, bet su tuo jauduliu, kuris lydi tik tikrai spontaniškas keliones.

Iš Marijampolės iki Malborko – apie 350 kilometrų. Su vaikais tai reiškia ne maratoną, o kelionę su pauzėmis. Sąmoningai vengėme greitkelių, leidome GPS vesti per mažus Lenkijos miestelius. Keliai, apsodinti medžiais, vedė per kaimus, laukus, ramias gyvenvietes. Sustodavome ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad norisi – išsimaudyti ežere, užkąsti pakelės gražioje vietoje, tiesiog pabūti. Tokiose akimirkose vaikai tampa ne pasyviais keleiviais, o kelionės dalyviais: jie stebi, klausia, lygina, mato pasaulį ne per ekraną, o per langą. Po pietų pasiekėme Malborką. Marienburgo pilis iškilo prieš akis lyg atskiras miestas – masyvus, raudonų plytų, didingas. Tai didžiausia plytinė pilis Europoje, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tačiau skaičiai čia nublanksta prieš jausmą, kuris apima įžengus pro vartus. Vidiniai kiemai, menės, ilgi koridoriai kuria įspūdį, kad istorija čia ne pasakojama, o gyvenama. Net vaikai, kuriems istorija dažnai atrodo tolima ir nuobodi, čia įsitraukė natūraliai. Raudonų sienų didybė, pasakojimai apie kryžiuočius, lietuvių ir lenkų kovas, gyvenimą pilyje – visa tai tapo apčiuopiama. Šeimoms svarbu ir tai, kad pilis pritaikyta lankytojams: yra audio gidai, taip pat ir lietuvių kalba. Bilietų kainos – apie 70 Lenkijos zlotų suaugusiesiems, vaikams ir šeimos bilietai kainuoja pigiau, audio gidas – apie 15 zlotų.

Svarbus praktinis patarimas – pilies lankymui verta skirti bent pusdienį ir turėti vandens bei užkandžių. Nors teritorijoje yra kavinė, eilės sezono metu gali būti ilgos. Mes rinkomės paprastą sprendimą – užkandžius kuprinėje. Iš tiesų Malborke gausu šeimoms tinkamų restoranų, kur porcijos didelės, kainos – žemiškos. Picos ar lenkiški patiekalai kainuoja apie 30–45 zlotus, vaikiški meniu – dar pigiau.

Po istorijos kupinos dienos pasukome Vislos nerijos link, į Krynica Morska – apie 70 kilometrų nuo Malborko . Planas buvo paprastas ir logiškas: nakvynė, rytinis pasivaikščiojimas, maudynės jūroje. Tačiau  planai yra planai, o gyvenimas sudėlioja kitaip.  Po istorijos kupinos dienos, palikę gotikinių bokštų šešėlius Malborko pilis, pasukome į šiaurę – ten, kur žemė tampa siaura smėlio juosta tarp marių ir jūros. Vislos nerija viliojo pažadu apie ramų vakarą, o Krynica Morska – apie nakvynę su druskos kvapu ore. Vos septyniasdešimt kilometrų – ir atrodė, kad diena baigsis taip, kaip suplanuota: trumpas poilsis, rytinis pasivaikščiojimas, maudynės Baltijoje. Tačiau planai – tik trapūs brėžiniai prieš tikrovės vėją. Atvykus paaiškėjo, kad rezervacija liko kažkur tarp elektroninių laiškų. Kurortas – pilnas. Kambarių nėra. Penkių asmenų šeimai vietos neatsirado nė vienuose namuose. Saulė leidosi, o su ja tirpo ir mūsų užtikrintumas. Automobilyje tvyrojo tyla – tas trumpas, sunkus momentas, kai galėjome nusivilti, susipykti ar apkaltinti likimą.

Kelionės pabaigoje vis dar jautėme, kad kažko trūksta. Vandens. Juk būtent nuo šio noro viskas ir prasidėjo. Ilgai ieškojome tinkamos vietos maudynėms, kol galiausiai sustojome prie Elko ežero. Šiltas vanduo, ramybė ir nuovargis, maloniai sklidęs kūnu, tapo simbolišku šios kelionės užbaigimu.

Ši kelionė mums dar kartą priminė paprastą tiesą: tobulos kelionės neegzistuoja. Tačiau egzistuoja tikros. Vaikai neprisimena viešbučių žvaigždučių, bet prisimena naktį automobilyje, vėjo ūžesį, pilies didybę ir bendrą buvimą. O spontaniškumas kartais tampa ne klaida, o didžiausia dovana, kurią galime sau ir savo vaikams padovanoti.