Rugsėjis mums visada buvo tarsi pereinamasis mėnuo: vasaros triukšmas jau nurimęs, bet ruduo dar tik ruošiasi belstis. Gal todėl sprendimas keliauti į Kiprą atėjo be didelių fanfarų – ramiai, natūraliai. Tiesa, skristi planavome rugpjūčio vidury (ties vyro gimtadieniu), bet turime Kipre keletą draugų ir jie neslėpė nuostabos mūsų pasirinkimu, nes, kaip patys sakė, rugpjūtį net patys kipriečiai “tepa slides” iš ten nuo nepakeliamo karščio… Ir taip, šį rugpjūtį termometro stulpelį sprogdino rekordiniai karščiai – Kipras buvo įkaitęs net virš +40 laipsnių, sekėme vietos naujienas ir keliautojų komunikaciją Facebook grupėse, tad tokiu oru tikrai mums visiems būtų buvę per sunku. O rugsėjį mėgavomės +30 oro ir +28 vandens lepinimu. Buvo pats tas, tikrai.
Taigi, kelionė. Mes keturiese: aš, vyras ir dvi dukros – dvylikametė, jau turinti savo nuomonę apie pasaulį, ir pusantrų metų mažylė, kuriai visas dar taip nauja ir įdomu.
Šioje kelionėje mes nesiekėme „aplankyti visko“. Ji buvo pirma su mažyle, tad norėjome tiesiog pabūti, pakeisti aplinką, pasimėgauti šiluma ir Viduržemio jūros egzotika. Su vaikais kelionės visada tampa truputį lėtesnės, bet kartu ir daug tikresnės. Ir Kipras tam pasirodė tam ideali vieta.
Pirmas susitikimas: šviesa, oras ir vanduo
Vos tik lėktuvui nusileidus Larnakos oro uoste, mus pasitinka šviesa. Tokia, kuri neakina, o apgaubia. Oras – šiltas, lengvas. Rugsėjį Kipras tikrai jau nebe tas svilinantis vasaros katilas, bet vis dar dosnus saule ir šiltutėliu skaidriu Viduržemio jūros vandeniu. Jau pirmą dieną supratome: čia bus daug daug maudynių ir dar daugiau tyro džiaugsmo.
Apsistojome Aya Napoje, Zoi Hotelz. Neieškojome prabangos: mums reikėjo paprasto, švaraus viešbučio su maitinimu ir virtuve kambaryje. Rytai prasidėdavo lėtai: pusryčiai restorane, trupiniai ant stalo, mažos rankos, bandančios pasiekti viską iš karto ir tiesiog ramus buvimas drauge. Vyresnėlė jau turėjo savo ritualus: baseinas ir trumpas pabėgimas nuo „didžiosios sesės” pareigų. Mažoji – taip pat: vanduo, vanduo, vanduo. Keliaujant su vaikais rinktis viešbutį su uždaru baseinu – tikrai gera idėja! Mirkome ten iki mėlynų lūpų, nors tiek oras, tiek vanduo buvo tikrai šilti.
Automobilis – laisvės forma
Automobilį nuomavomės iš karto. Su vaikais tai ne prabanga, o būtinybė. Jis suteikė mums laisvę rinktis: kada važiuoti, kur sustoti, kada apsisukti. Kipras tam labai dėkingas: keliai geri, atstumai aiškūs, o vaizdai dažnai užklumpa netikėtai.
Pakrantės, uolos, vanduo – tas neįtikėtinas mėlynos jūros ir uolėtos pakrantės kontrastas. Lankėme vadinamąjį Nuodėmių tiltą, Meilės arką, Ciplopo urvą ir visą tą pakrantės ruožą, kur gamta parodo, kiek kartų ji yra stipresnė už žmogų. Uolos ten atrodo išties didingos. Vyresnioji klausė, kodėl vanduo čia toks mėlynas, bet neturėjau mokslinio atsakymo. Klausiau pasaulio to paties kartu su ja.
Ribos, kurias pasirinkome
Nors buvome nusprendę į turkišką salos dalį nesigilinti, vienos ribos vis dėlto neišvengėme. Lankėmės Kipro sostinėje Nikozijoje – vienintelėje Europoje padalytoje sostinėje. Ir tas padalijimas čia ne simbolinis, ne „istorinis pasakojimas muziejuje“, o labai realus, gyvas ir… stebėtinai lengvai pereinamas.
Europinėje pusėje tiesiog prisiparkavome automobilį ir pėsčiomis nuėjome iki pasienio posto. Jokių dramų, jokio pasiruošimo: minutė, dokumentų patikra, ir jūs jau kitoje pusėje. Fiziškai – tas pats miestas. Emociškai – visai kitas pasaulis.
Kontrastas išties kosminis. Europinė dalis rami, tvarkinga, net šiek tiek santūri. Perėjus sieną, viskas staiga suintensyvėja: garsai, spalvos, žmonės, kvapai. Gatvės pilnos prekeivių, prekyba padirbiniais vyksta be jokio slėpimosi, oras prisipildo šurmulio ir kažkokio nuolatinio judesio. Atrodo, lyg būtum ne perėjęs gatvę, o peršokęs kultūrinį žemyną.
Tas perėjimas buvo įdomus, net šiek tiek svaiginantis, bet trumpas. Mažoji greitai pradėjo erzintis – jai buvo per daug triukšmo ir kitų dirgiklių. Ir tai buvo labai aiškus ženklas: čia mums šiandien užtenka. Grįžome atgal į europinę pusę, ir kartu su tuo sugrįžo pažįstamas ritmas. Kelionė vėl stojo į savo vagas – lėtesnes, minkštesnes, labiau mūsų.
Tos ribos nebuvo apie baimę ar atsiribojimą. Jos buvo apie sąmoningą pasirinkimą. Apie gebėjimą pasakyti: „čia sustojam“, kas, keliaujant su mažu vaiku, yra išties svarbu, nes asmeniškai aš esu ta keliautoja, kuriai reikia pamatyti viską, aplankyti visus objektus, išragauti visus patiekalus ir taip be pabaigos. Su vaikais aš iš naujo atrandu “mažiau yra daugiau” dėsnį.
Kai keliauji be namų darbų: maži fiasko, kurie irgi tampa kelionės dalimi
Ne viskas šioje kelionėje buvo sklandu. Ir, tiesą sakant, gerai, kad nebuvo. Nes būtent tie maži fiasko priminė, jog net ir gražiausiose vietose veikia labai paprastos taisyklės: jei nepasiruoši – teks improvizuoti.
Vienas tokių epizodų – flamingų paieškos Larnakos ežere. Vaizduotėje tai atrodė taip gražiai: rožiniai paukščiai, vanduo, tyla, vaikai stebi. Realybė. visiškai išdžiūvęs ežeras ir nė vieno flamingo. Tik vėliau supratome, kad rugsėjį jų ten paprasčiausiai nebūna. Gamta neturi „Google darbo valandų“.
Panašus nusivylimas laukė ir prie Kolossi pilies. Atvažiavome, pasigrožėjome iš išorės, bet vidun nepatekome, nes muziejaus darbo laikas jau buvo pasibaigęs. Nors „Google“ ramiai rodė „open“. Taip nutiko ne vieną kartą ir su kitais objektais, kurie teoriškai „visada atviri“, bet praktiškai – ne.
Buvo ir dar viena pamoka. Prie Larnakos druskos ežero stūksančią Hala Sultan Tekke pasiekėme be jokios blogos intencijos, bet… su šortais. Tai viena svarbiausių islamo šventovių Europoje, vieta, kurioje laikas tarsi sulėtėja, tačiau taisyklės čia labai aiškios. Neįleidžia. Be pykčio, be paaiškinimų. Tiesiog ne. Tai visas mūsų lankymasis šioje vietoje apsiribojo daugybės kačiukų glostymu. Kipre jų nepaprastai daug! Visur! Gatvėje net pakabintos specialios šėryklos ir girdyklos katinams, o suvenyrų parduotuvėje aibės dalykėlių su jų atvaizdais.
Iš pradžių tokie nenumatyti “ne” momentai erzina. Ypač kai esi su vaikais, kai planavai kitaip, kai „turėjo būti“. Bet vėliau supranti, kad tai ir yra kelionės realybė. Ne viskas turi pavykti. Ne visur turi patekti. Kartais svarbiau ne tai, ką pamatėte, o tai, kaip sureagavote.
Mes reagavome paprastai: nusijuokėme, nuleidome kartelę ir leidome dienai tekėti toliau. Be kaltės. Be skubėjimo „atsigriebti“.
Platres krioklys: netikėtas išbandymas
Vienas įsimintiniausių epizodų – kelionė į Platres krioklį. Planas atrodė paprastas: trumpas pasivaikščiojimas, krioklys, grįžtam. Realybė – visai kita, nes ir vėl kai kas iki galo namų darbų nepadarė… Takas pasirodė esantis laukinis, nelygus, vietomis tikrai status. Su mažyle ant rankų ir vyresne dukra, kuri jaučia ir nuovargį, ir nuotykio jaudulį, tas kelias tapo tikru išbandymu. Besileidžiantys taku žemyn keliautojai draugiškai sveikinosi ir linkėjo “good luck with baby”. Neprireikė net įpusėt to tako, kad suprastume, apie ką kalba. O dar žinot, kai vaikams įsijungia “aš pats” momentas? Tai iki krioklio buvo “aš pats”, o nuo krioklio – “aš miegu, bet tik ant mamos rankų”. Tą žygį traktuoju kaip kardio ir jėgos treniruotes viename.
Dabar pasakojant šią istoriją šypsena kyla, bet tuo metu tai buvo vienu stipriausių kelionės momentų. Eiti, kai nežinai, kas už posūkio. Sustoti, atsikvėpti. Pajusti kūną. Pajusti vaikus. Įsiklausyti į gamtos tylą. Ir tik tada, po visų išbandymų – krioklys. Ne didingas, ne turistinis, bet gyvas. Vanduo, akmenys, šešėlis ir tyla, kuri kalba daugiau nei žodžiai.
Pakeliui matėme milžiniškus išdegusius plotus – vasarą čia siautėjo didelis gaisras. Juoda žemė, apdegę medžiai, kai kur net namai, bet ir pirmieji atsigavimo ženklai. Tai buvo labai stiprus priminimas apie visa ko trapumą. Apie tai, kaip greitai viskas gali pasikeisti. Ir kaip gamta, net sužeista, vis tiek ieško būdų gyventi toliau.
Vaikų Kipras
Vaikams Kipras atsiskleidė savaip. Kupranugarių parkas tapo absoliučiu hitu – juokas, šiek tiek baimės, šiek tiek nuostabos. Parkas nėra didžiulis, bet gyvūnai ten tikrai mylimi, prižiūrėti, juos galima maitinti specialiai paruoštais džiovintais vaisiais, kurie labai panašūs į bananus, net pajodinėti kupranugariu ar poniu. Taip pat parke yra kelios žaidimų aikštelės pritaikytos skirtingoms vaikų amžiaus grupėms ir restoranas. Tiesa, restorane nevalgėme, nes šiaip nesu linkusi 1.5 metų vaiko maitinti nepatikrintose kavinėse, tad negaliu pasakyti, ar maistas ten skanus.
Žmonės Kipre tikrai labai draugiški vaikams. Čia niekas neskuba nutildyti, jei vaikas juokiasi per garsiai ar atvirkščiai – piktinasi. Šypsenos, kalbinimai, kartais net netikėtos vaišės. Tas jausmas, kad vaikai čia yra natūrali gyvenimo dalis, o ne trukdis.
Turistai ir vietiniai: du Kiprai
Čia labai aiškiai juntamas skirtumas tarp to, kas skirta turistams, ir to, kur gyvena vietiniai. Ir kalbu net ne apie infrastruktūrą. Apie kainas, parduotuves, atmosferą. Turistinėse zonose – viskas pritaikyta greitam vartojimui. Kiek pasukus nuo pagrindinių gatvių – visai kitas ritmas. Paprastesnis, tikresnis, pigesnis.
Tas kontrastas ne erzino, o labiau kvietė stebėti. Suprasti, kad Kipras yra ne vien atostogų atvirukas. Tai sala su savo žaizdomis, istorijomis ir kasdienybe.
Šv. Teklės koplyčia ir kvapai, kurie lieka
Vienas subtiliausių, bet giliausių patyrimų buvo apsilankymas Šv. Teklės koplyčioje. Ne tiek pačioje koplyčioje, kiek tame urve šalia jos. Ten, tyliai, be jokio paaiškinimo, buvo padėti džiūti baltojo šalavijo lapeliai.
Tas vaizdas sustabdė. Baltojo šalavijo kvapas daugeliui siejasi su apsivalymu, ritualais, energijos valymu. Ir štai jis: ne parduotuvėje, ne kaip produktas, o kaip gyvas augalas, džiūstantis šventoje, akmenimis ir šimtamete istorija alsuojančioje vietoje.
Tą akimirką labai aiškiai pajutau, kaip visi kelionės fragmentai, kvapai ir vidinės būsenos susijungia. Kaip smilkalai ar žolelės nėra „ezoterika dėl ezoterikos“. Jie – tiltas. Tarp vietos ir žmogaus. Tarp išorės ir vidaus. Tarp kelionės žemėlapyje ir kelionės savyje. Šv. Teklė išskirtinai moterų sergėjota. Ola buvo pilna įvairių moteriškų aksesuarų ir mažų lapelių su maldomis tarpuose tarp akmenų. Palikau savąjį ir aš, dėkodama už nuostabias dukras ir visa supantį pasaulį…
Ko išmokė ši kelionė
Ši rudeninė kelionė į Kiprą mums priminė labai paprastą dalyką: kad su vaikais nebūtina „pamatyti visko“. Kad kartais pakanka vieno krioklio, vienos pakrantės, vieno urvo su džiūstančiu šalaviju, kad kelionė liktų atmintyje ilgam.
Kipras pasirodė kaip vieta, kur lengva būti. Kur kvapai, skoniai, vanduo ir žmonės susilieja į vientisą patirtį. Kur šeima tampa ne logistiniu iššūkiu, o pagrindine kelionės ašimi.
Ir galbūt būtent tokios kelionės – lėtos, jausmingos, neidealios – labiausiai ir išlieka atmintyje. Kaip tas jūros kvapas, kuris grįžta net tada, kai jau seniai esi namuose.
