Artėjant vasaros ir atostogų sezonui, vis daugiau šeimų dairosi į įvairius kelionių agentūrų pasiūlymus ar planuoja keliones savarankiškai. Tai galimybių laikas išvysti naujas šalis, aplankyti jau pamėgtas bei išbandyti įvairius keliavimo būdus kartu su šeima. Tačiau “Keliaujančios mamos” bendruomenė yra tokia įvairi, kad kaskart net pačios nustembame pamatę neįtikėtinas šeimų kelionių istorijas. Šiandien dalinamės mamos Emilijos istorija – apie jos gyvenimą ir keliones su vaiku laive!
Susipažinkite su Emilija gyvenančia laive
„Esame 3 asmenų šeima: Emilija – gimusi ir užaugusi Lietuvoje, Stevas – gimęs Prancūzijoje ir Adelyna – mūsų mergaitė gimusi Pietų Prancūzijoje 2020 metais. Kaip pora esame 11 metų ir jau spėjome pagyventi Tailande, Rumunijoj, Prancūzijoje bei Dubajuje. Kai keitėme gyvenamąsias vietas, keitėme ir veiklas, nuo baldų parduotuvių iki laivybos. Laivyba mums davė mintį kaip keliauti ir pažinti pasaulį kitaip – buriniu laivu.
Taigi, 2021 metais mes nusipirkę savo laivą pradėjome kelionę iš vakarų Prancūzijos ir per šiuos metus esame aplankę daugelį vietų nuo Viduržemio jūros vakarų iki Graikijos. O šią žiemą perplaukėme Atlantą Karibų salų tyrinėjimui. Taip per dvejus metus jau nukeliavome daugiau nei 11 000 mylių.”
– Emilija, papasakokite, tai kaip apskritai nusprendėte pasirinkti tokį keliavimo būdą? Ar vandens stichija jums artima ar tai buvo spontaniškas sprendimas?
Gyvendama Lietuvoje nežinojau nieko apie laivus, o kad juose gyvena žmonės net nepagalvodavau. Vienintelis kartas kada plaukiau tai buvo su tėvais kruiziniame laive bei krovininiame kelte kuris plaukė iš Klaipėdos į Stoholmą.
Atvykus gyventi į pietų Prancūziją pradėjau ieškoti kažkokios veiklos, tačiau nemokant prancūzų tai padaryti gana sudėtinga. Vienas iš variantų buvo įsidarbinti jachtoje. Kadangi jachtų klientai retai kada būna prancūzai ir prancūzų kalba nėra būtina. Ir, mano nuostabai, nereikalaujama daug žinoti apie laivus. Daug nedvejojus įsidarbinau 47 metrų jachtoje, kurioje padirbėjau visą sezoną. O tada sekė nauji mokymai, kapitono licenzijos gavimas ir per 3 metus dažniau laiko praleisdavau uostuose bei ant vandens nei namuose.
Kai su draugu pradėjome dairytis kitos valstybės kur gyventi, nes norėjome kažko kito, bet nežinojome ko. Atėjo mintis, kad geriausia būtų keliauti su visu “namu”. Jis užaugęs pietuose todėl laivai nuo mažų dienų nebuvo svetimi. O ir mano žinios jau buvo pakankamos, kad suprastume, jog mums labiausiai tinkantis variantas yra būrinis laivas.
– Kaip dalinatės pareigas, budėjimus laive su vyru? Ar lengva tai suderinti su mamos pareigomis?
Plaukimas prieš vaiką ir po vaiko atsiradimo skiriasi. Seniau daugiausia plaukiodavom dieną, dabar ilgesnes navigacijas darom naktį, kai vaikas miega. Dažniausiai plaukdami budim kas 4 valandas naktį, o dieną kaip išeina. Bet vyras tikrai daugiau valandų būna “prie vairo”, kadangi aš būnu su vaiku.
Tiesa, kuo dukra vyresnė, tuo papraščiau, kadangi jau pradeda suprasti jei mamai reikia eiti “bures pataisyti”. Jei švartuojamės uoste, ji gali sėdėti ramiai prie pilotažo ir nebereikia kiekvienąkart ištraukti nešioklės ir “prisegti” ją prie savęs bijant, kad kas atsitiks, kol neturi laiko visko sužiūrėti.
– Ar nebaisu buvo pasiryžti plaukti per Atlanto vandenyną su vaiku? Kokių pasiruošimų tam reikėjo?
Iš tiesų baimės kaip ir neturėjau, nes jaučiausi pasiruošus bei Adelyna jau buvo keliavusi pakankamai, kad jausčiausi rami.
Vienas iš didžiausių nerimavimų buvo nepakankamai užsiėmimų turėjimas, kadangi ilgą laiko tarpą negali išlipti iš laivo. Konsultavausi su keliomis mamomis, kurios jau plaukė su vaikais. Ir iš tiesų prisipirkau daug įvairiausių žaislų, knygų, užsiėmimų ir visus juos suslėpiau po jos lova. Plaukiant viską po mažu traukiau, kad vis būtų naujos veiklos. Ir manau man visai puikiai pavyko užimti ją ir nepanašu, kad jai kelionė būtų prailgusi.
Tiesa buvo rūpestis ir dėl sveikatos, todėl apsirūpinau visais būtinais vaistais, kuriuos rekomendavo pediatras. Taip pat yra tam tikras sąrašas vaistinėlės priemonių, kurias rekomenduojama turėti plaukiant per Atlantą.
– Kiek laiko trunka tokia kelionė per Atlantą laivu? Kaip atrodo Jūsų maisto racionas plaukiant vandenynu?
Kelionė turėjo trukti maždaug 3 savaites nuo Kanarų salų. Tačiau išplaukus mes nusprendėme padaryti stotelę Cape Verde salose ir po to pats plaukimas truko tik 2 savaites.
Vienintelė, kuri palaikė savo dienos rutiną bei maisto racioną per Atlanto plaukimą buvo – Adelyna. Tuo tarpu mums sunkiau sekėsi kartu susėsti prie stalo, dėl budėjimo skirtingais laikais. Kartu valgėm tik vakarienes turbūt. Buvom nusipirkę pakankamai maisto, kad nereikėjo eiti į parduotuvę dar 2 savaites kai pasiekėm Karibus. Mano nuostabai, net atsipludėm kelis šviežius vaisius.
Vieną dalyką, kurį keisčiau, tai turbūt nepirkčiau tiek bananų. Nes viduryje Atlanto teko valgyt tik juos ir visus patiekalus gaminom su jais, kad nemėtyt maisto be reikalo, kai jie prisirpo vienu metu. Prireikė mėnesio, kad vėl į juos pažiūrėčiau.
– Kur jau esate pabuvoję tokiu būdu? Kur labiausiai patiko ar atvirkščiai – nebenorėtumėte sugrįžti?
Pabuvome Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Kanarų salose, Cape Verde, Martinique, Guadeloupe, Antigua ir Barbuda, St Barths, Saint Martin, British Virgin Islands. Čia taip trumpai.
Viduržemio jūroje tai labiausiai patiko Graikija. Ten tikrai noriu grįžti ir tik su laivu. Ir Korsika, nors nebuvom mes ilgai ten su šiuo laivu, šią salą be galo myliu. Visiems ją rekomenduoju aplankyti.
Iš Karibų kolkas labiausiai patiko Antigua ir Barbuda bei Britų Mergelių salos.
O kur nenorėčiau grįžti tai turbūt nėra tokios vietos. Nes jos visos unikalios ir visos turinčios kažką dėl ko nori grįžti.
– Dažnas „Keliaujančias mamas” sekančių šeimų klausimas prie ilgalaikių kelionių – kaip derinate darbus ir vaiko lavinimą, socializaciją, ar bendraujate su kitais buriuotojais?
Mūsų vaikas dar mažas todėl lavinimas kolkas yra labiau sensorinis. Man pačiai asmeniškai labai patinka Maria Montessori mokymo metodika. Ir mums pasisekė, kad mano draugo sesė yra sertifikuota Montessori mokytoja, todėl dažnai jos klausiu patarimų kaip šią metodiką galiu pritaikyti laive.
Mūsų mažoji nėra vienas iš tų vaikų, kuris labai ieškotų draugų kolkas. Su kitomis buriuojančiomis šeimomis dažnai keliaujame kartu, rengiame “play dates”. Adelynai labiausiai patinka žaisti su kitais žaislais kituose laivuose, o ne su pačiais vaikais, bet čia greičiausiai skirtingi vaikų charakteriai.
Taip pat ir duodame vieni kitiems pailsėti nuo savų vaikų ir arba mes juos pasiimame, arba mes “atiduodame” kelioms valandoms, kad pabūti poroje.
Kai vaikas paaugs, žinau, kad būsiu vienas iš tų laivų, kurių vaikų nematai iki pietų, kadangi vyksta pamokos, o po pietų vyksta vandens pramogos bei visa kita užklasinė veikla.
– Papasakokite apie savo laivą: kuo jis skiriasi nuo įprastų namų?
Gyvename ir keliaujame su 14metrų katamaranu. Prieš pasirenkant laivo tipą išbandėme visus ir supratome, kad būtent katamaro tipas mums labiausiai priimtinas dėl didesnio ploto turėjimo.
Nuo įprastų namų jis tikriausiai daugiausia skiriasi tuo, kad yra judantis namas todėl niekada neturime to pačio vaizdo pro langus bei vietoj darželio kieme mes turime didelį sūrų baseiną.
O šiaip turime visus patogumus kaip ir namuose ant žemės: virtuvę, saloną, terasą, 3 kambarius (vaikui, sau bei svečiams) ir visiems kambariams skirtus vonios kambarius. Tiesa, kiekvieną mėnesį negauname sąskaitų už komunalines paslaugas, elektrą gauname iš saulės baterijų, o vandenį iš watermaker aparato. Tačiau viską naudojame daug ekonomiškiau. Kadangi reikia laiko ir vandenį pasigaminti bei net Karibuose būna ne tokių saulėtų dienų, kai tenka atsisakyti vieno ar kito elektros prietaiso tą dieną.
– Ar teko patirti ekstremalių momentų plaukiant? Kokių saugumo priemonių imatės laive gyvenant su vaiku? Ar nekamuoja šeimos jūros liga?
Su šiuo laivu neteko patirti labai ekstremalių momentų. Gal ir buvo kad vieną kartą, kai uždėjau visiems gelbėjimosi liemenes net viduje būnant, nes oro sąlygos buvo labai blogos. Ir geriau jau pasiruošti, nes laivuose, jei kas atsitinka, tai atsitinka labai greitai.
Adelyna jei nori eiti ant denio pasivaikščioti plaukiant, visada dedasi liemenę ir niekada nebūna viena. Taip pat esame “apjuosę” visą laivą apsauginiu tinkleliu. Tai vienintelis dalykas ką mums reikėjo padaryti dėl vaiko saugumo laive. Nes laivas viduje yra “childproofint’as” jau iš gamyklos: vaikas negali atidaryti bet kokios spintelės paprastai bei nėra grėsmės, kad kokia lentyna užkris jam ant galvos, nes viskas laive pritaikyta jo judėjimui.
– Kokie Jūsų planai artimiausiems metams?
Labai bijau šnekėti apie planus, net kas liečia kitą mėnesį ar net savaitę. Mūsų planai keičiasi labai dažnai, todėl pasakyti kur būsime artimiausiais metais, negaliu.
Tikiuosi po uraganų sezono nemažai laiko praleisti Bahamuose, nes žiūrint draugų nuotraukas iš ten, atrodo, kad tai rojus žemėje. Taip pat norėtume kažkada pasiekti Prancūzų Polineziją, bet laikas parodys ar pavyks ir kada tai bus.”
Tai tiek praskleidėm užsklandos apie gyvenimą laive šiandien. Emilija savo kasdienybės ir nuotykių istorijomis dalinasi paskyroje instagrame @emilija.mali Ką toks nekasdieniškas gyvenimo būdas suintrigavo, kviečiame šeimos gyvenimą laive sekti ten.
Dalinamės tikromis patirtimis
Daugybę kitų šeimų kelionių istorijų kaip visada rasite „Keliaujančios mamos” paskyroje, kurioje laukiame ir Jūsų kelionių (nepamiršk mūsų pažymėti @keliaujancios_mamos , kad pastebėtume)!
Taip pat, kviečiame aktyviai dalintis savo atradimais su vaikais Lietuvoje žymint Instagrame @keliaujancios_mamos_lietuvoje
#kelioniu patarimai #tikros patirtys #keliones su vaikais #keliaujancios mamos #dubajus #abu dabi #lankytinos vietos #bilietai #skrydis #transportas #reklama
