Kambodža mums, lietuviams, skamba itin egzotiškai ir tolimai. Kai kurie yra girdėję apie įstabaus grožio šventyklas, kiti dvejoja ar verta keliauti į tokią varganą Azijos šalį. Visiems žingeidiems ir visiems dvejojantiems pristatome vienos šeimos istoriją, kuri išdrįso su vaikais nukeliauti į šią egzotišką šalį ir pamatyti ją iš įvairių perspektyvų – iš tuk tuko, iš viešbučio, muziejaus ir iš žuvies turgaus.
Pasiskaitykite ir pradėkite jau dabar planuotis kelionę į paslaptingąją Kambodžą! Savo istorija su mumis dalinasi mama Aistė Zubenienė (Instagram @faninthesun)
Kambodža: Phnom Penh
Mūsų kelionės pačioje planavimo pradžioje, kai viešai paskelbėme, kad leidžiamės į tokią keliavimo avantiūrą man parašė 100 metų nematyta negirdėta grupiokė Irma ir paragino aplankyti Kambodžą, nes ji šiuo metu gyvena Phnom Penh. Prisipažinsiu, kad iki tol apie šią šalį žinojau labai nedaug ir bendromis jėgomis pradėjom rinkti informaciją. Reikia pripažinti, kad yra didelis skirtumas keliauti po šalį kai turi vietinį žmogų, kuris pataria ką verta aplankyti, kur pavalgyti ar apsistoti. Gaila, kad mes prasilenkėme ir nesusitikom, bet visos kelionės metu jaučiau, kad jeigu kas atsitiktų turime čia savą žmogų!
Rekomendacijos
Po sausakimšo Kuala Lumpuro sausio 1 d. rytą išskridome į Phnom Penh ir lėktuve buvom vieninteliai baltieji turistai – tai buvo pirmasis ženklas, kad tai dar nėra ,,nuturistinta” šalis.
Pirmas dalykas, kuris nustebino tik atvykus, kad visos kainos (net ir atvykimo vizos mokestis imigracineje) yra rašomos USD doleriais. Taigi nereikia daryti klaidos, kurią padarėme mes – neverta keistis jų vietinės valiutos Rieliu – jų gausite kaip grąžą, nes dolerių centų jie nenaudoja. Realybėje jų Rialis tikrai yra tik labai labai smulkiems pirkiniams, o viskam kitam apmokėti naudojami doleriai.
Nors sostinėje Phnom Penh gyvena 2 milijonai gyventojų, bet palyginus su kitais Azijos didmiesčiais tos masės nelabai jaučiasi (na jeigu nekreipsime dėmesio į Tuk Tuk ir motorolerių kamščius gatvėse). Tačiau matosi, kad vyksta daug investicijų ir naujų statybų, todėl per kokius 5 ateinančius metus miesto veidas bus tikrai pasikeitęs. Donatas skaitė, kad Kambodža dabar yra viena palankiausių šalių investuoti ar atidaryti verslą, nes įstatymai leidžia užsieniečiams būti savininkais 100% nedalinant akcijų vietiniams. Tačiau patys Kambodžos gyventojai pergyvena, kad svarbiausius strateginius objektus perims kinai.
Kaip ir kitur Azijoje – Phnom Penh naudojome Grab programėlę (taip pat veikia alternatyva PassApp) ir po miestą su Grab Tuk Tuk ar Grab Tuk Tuk Karieta (motociklas su prikabinta budele karieta) važinėdavom maždaug už dolerį. Viešbutį pagal rekomendacijas irgi pasiėmėm centre, prie karaliaus rūmų.
Phnom Penh ypatumai
Keletas dalykų, kurie krito į akis Phnom Penh ir visoje Kambodžoje tai ryški turtingų ir labai vargšų žmonių atskirtis. Šalia visiškų lūšnynų šalia stovi dideli prabangūs namai. Gatvėse taip pat matosi, kaip tarp prabangių Mersedesų ir Bentlių daugelis žmonių su patrintais motoroleriais ar Tuk Tuk važinėja. Tada supranti, kad demokratija pas juos dar labai jauna ir nestipri, nes klesti korupcija visose srityse ir ypač valstybinėse įstaigose (oro uostuose, muziejuose, lankytinose objektuose) – čia pastebėjome tikrai daug perteklinių etatų – pvz. 2 žmones prie bilietų pardavimo, už 2 žingsnių kitas žmogus tuos bilietus patikrina, o dar už 3 žingsnių kitas nuplėšia šaknelę.
Jau šiek tiek pakeliavus po Aziją akys pripranta prie jų kultūros ir bendro vaizdo, bet Kambodžoje tikrai labai daug šiukšlių, net ir pačiame miesto centre. Taip pat liūdina ir smogas bei deginamų šiukšlių dūmai.
Ką aplankyti Phnom Penh
Phnom Penh rekomenduojame aplankyti SOSORO muziejų, Karaliaus rūmus, Nacionalinį muziejų (kur stebėjome jų tradicinius šokius), Melongo upės pakrantę su gausybe prekeivių ir viena svarbiausių vietų – Choeung Ek Genocidal Center – dar kitaip vadinama ,,killing fields” (,,žudymo laukai”). Į tuos laukus specialiai važiavome su mergaitėmis, kad realiai pamatytų, kad istorija kartojasi ir dar taip nesenai (1975-1979m) ši šalis išgyveno žiaurų genocidą ir buvo išžudyta apie 2 mln. žmonių, tai yra 25% visos populiacijos. Klausant audio gido labai aiškiai supratom, kad tai labai panašios žmonių istorijos, kokios vyko Lietuvoje per sovietų trėmimus. Pol Po to režimas visus nors kiek išsilavinusius žmones žudė (daktarai, mokytojai, vienuoliai), galėjo nužudyti vien todėl, kad nešioji akinius, o visus iš miesto išvarė į laukus ryžių auginti. Panaikino pinigus ir šalis grįžo į gilius viduramžius su natūriniais mainais.
Įdomu ir tai, kad kai stebimės, jog vietiniai tokie egzotiški, nes valgo visokius svirplius, tarakonus ar skorpionus, tai iš tikrųjų tai istorijos palikimas – genocido laikotarpiu tai buvo vienintelis baltymų šaltinis prie ryžių saujos. Visų išgirstų istorijų neaprašysiu, bet vien kaip pagarbos ir solidarumo jų istorijai ženklą būtina aplankyti šią dabar jau šventą atminimo vietą.
Kambodža: Battambang
Battambang tai antras pagal dydį miestas po sostinės Phnom Penh Kambodžoje, nors niekad gyvenime to nebūčiau pasakiusi. Nėra jokių dangoraižių ar kitų modernių pastatų. Yra išlikę tik prancūziški kolonijiniai pastatai. Taip pat ir turistų žemėlapiuose tai nėra labiausiai lankytina vieta Kambodžoje, o gaila! Kaip jau minėjau, draugė Irma labai rekomendavo aplankyti šį miestą ir jo apylinkes, nes tada pamatysim tikrą Kambodžos provinciją ir tikrus vietinius žmones. Kadangi nebuvome įrėminti laike tai pagalvojome: “why not”?
Battambang, kaip ir visur Kambodžoje, naudojomės Grab Tuk Tuk paslaugomis ir nebuvo jokių problemų su susisiekimu. Tam kad pajausti ir pamatyti vietinių žmonių gyvenimą mums rekomendavo aplankyti keletą vietelių.
Bamboo Train ir sticky rice
Pirma išvyka buvo – pasivažinėjimas Bamboo Train. Kaip pasakojo mums viešbučio savininkai, šis (dabar jau daugiausiai turistine atrakcija tapęs “traukinukas”) buvo padarytas prancūzų kolonizacijos laikais. Ir tęsėsi nuo Phnom Penh iki Battambang ir toliau, net iki Seam Reap. Šiuo metu yra išlikęs tik apie 10km ruožas. O bėgius gamino pagal tai koks buvo tankų važiuoklės plotis. Tankus išardė, o ant jų ratų padarė tokius padėklus dengtus bambukais. Taip pat minėjo, kad anksčiau iš miestelio į miestelį tai buvo svarbus susisiekimo būdas, nes kelių infrastruktūra dar ir dabar sudėtinga kai kur. Kaip minėjau, dabar tai turistinė atrakcija, bet mums patiko! Lėkėm kaip skraidančiu kilimu ant to bambuko padėklo pro ryžių laukus ir kaimelius. Pasiekus galutinį tašką atsigėrėm kokoso, nusipirkom suvenyrinę maikutę iš vietines moterėles ir taip pat smagiai grįžom atgal.
Toliau važiuodami ragavome gatvėje gaminamo užkandžio – Bamboo sticky rice. Parą laiko mirkyti ryžiai sumaišomi su kokosų pienu, trupučiu cukraus, pupelėmis ir viskas sukišama į bambuko kamieną, vėliau kepama ant laužo. Visai patiko ir labai sotu!
Didelį įspūdį paliko ir ryžių popieriaus (ploni ryžių lapeliai iš kurių daro spring rolls) gamyba. Tai dažniausiai šeimos verslas ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Sunkiau buvo ištverti sustojimą žuvies turguje. Tiek dėl kvapų, tiek ir vaizdai neeiliniai. Kadangi miestas įsikūręs ant upės tai žuvininkystės tradicijos ten irgi eina iš kartos į kartą. Ten nepamatysime nei šaldytuvų nei ledo kažkokių gabalų, viskas išdarinėjama prie 30 – 34 laipsnių karščio, kai kas sūdoma, kai kas malama ir kažkaip bačkose rauginama. Sunku buvo ištverti tą dvoką, bet tuo pačiu ten dirbančios moterys man pasirodė kaip didvyrės (nors tikriausiai jos to kvapo jau nebejaučia, nes ne tik ten dirba, bet ir gyvena už plonos sienos suręstose lūšnelėse).
Pol Poto istorija
Per Pol Poto režimą visa šalis patyrė didelius išgyvenimus, taip pat ir visa kultūra ir menai buvo sunaikinti. Dabar praėjus šiek tiek laiko, steigiasi visokios organizacijos, kurios remia tiek nacionalinius senuosius archaiškus menus, tiek visokias jaunimo užimtumo programas. Vienas iš tokių yra Phare Ponleu Selpak – changing lives through the arts. Buvo labai smagu apsilankyti šios menų mokyklos mokinių vietiniame cirke su gyva muzika! Visi pinigai surinkti iš pasirodymų tiesiogiai remia menams gabius mokinius.
Paskutinį vakarą važiavome palydėti saulės ir stebėti milijono šikšnosparnių skrydį iš olos. Jie kas vakarą apie 18 val. palieka savo olą ir skrenda maitintis per naktį iki kito saulėtekio. Tikrai nebuvome matę tokio skaičiaus šių padarėlių vienoje vietoje.
Apibendrinimui apie Battambang apylinkes galiu pasakyti tai, kad džiaugiamės apsilankę, nes iš arti pamatėme vietinių žmonių buitį ir kasdienybę. Dar supratome, kad nereikia teisti ar stebėtis, kad jie elgiasi kitaip nei mes esame pripratę (kalbant apie šiukšles ir jų deginimą). Visa šalis netolimoje istorijoje buvo labai traumuota visų okupacijų ir genocidų ir dar reikės nemažai laiko kol išgis tiek ekonomiškai, tiek morališkai. Beje, naujoji karta labai žingeidi ir po pamokų eina mokytis anglų kalbos pas užsieniečius savanorius į lauko mokyklėles. Tie vaikai ir bus šalies ateitis, labai to tikimės!
Kambodža: Seam Reap
Paskutinė mūsų stotelė Kambodžoje – Seam Reap miestas. Kaip supratome, tai ypatingai populiarus turistinis taškas Kambodžoje, nes daugelis keliautojų nesivargina aplankyti kitų šalies vietų, o tiesiai skrenda į Seam Reap, kad pamatytų žymiąsias Angkor šventyklas. Dėl to buvome gerokai nustebę, kad palyginus nedideliame mieste yra TIEK DAUG visiems skoniams pritaikytų viešbučių ir už palyginti nedidelę kainą. Pvz. mes laisvai galėjome rasti 4 asmenų šeimai dviejų miegamųjų apartamentus gerai vertinamame viešbutyje su baseinu iki 100 eurų už naktį.
Kitas dalykas, kurio nematėme net sostinėje Phnom Penh, tai kad Seam Reap turi savo “Basanavičiaus gatvę”, kuri tiesiai šviesiai vadinasi Pub street! Nors mes kelis kartus ėjome pro ją su mergaitėmis, bet kaskart sulaukėme įvairių įdomių pasiūlymų (nuo įvairaus pasilinksminimo iki narkotikų). Aišku jeigu yra paklausa, tai yra ir pasiūla, nes žmonių skaičius tikrai nemažas. Na o pačioje Pub street galima rasti visokio stiliaus barų – nuo karaokės iki DJ ar sporto. Kinai, australai ar rusai turistai ten tiesiog siaučia. Bet tai ne mūsų stiliaus pramogos – mes, jeigu turėjome jėgų, tai vakarais eidavome į įvairius įdomius restoranėlius ar naktinį turgų pasivaikščioti.
Na o dabar apie pagrindinius akcentus, dėl kurių žmones iš viso pasaulio skrenda į Seam Reap ar apskritai į Kambodžą.
Būtinai aplankykite šventyklas
Pirmiausia ir svarbiausia yra aplankyti į Unesco pasaulio paveldą patenkančias Angkor šventyklas. Naujausi tyrimai atskleidė, kad tai buvęs didžiausias pasaulyje prieš industrinis miestas, kuriame visą laiką buvo tik natūriniai mainai, necirkuliavo jokie pinigai. Sunku suvokti, kad pagrindinės šventyklos buvo pastatytos mūsų eros 900-1200 metais! Jie anuomet turėjo pilnai veikiančią vandentiekio ir laistymo sistemas! Buvome ir Angkor nacionaliniame muziejuje, kur daug įdomių istorinių faktų, bet mes kadangi ne istorikai tai leidome daugiau visą grožį ir emocijas perimti akims.
Šiaip girdėjome, kad daug kas pasiskiria bent jau tris dienas, kad apeitų tas šventyklas, arba tokie kelionių gigantai kaip “lonely planet” pataria atvažiuoti dar prieš saulėtekį į pagrindinę Angkor Wat šventyklą, kad padaryti “savo gyvenime best shot”, kai saulė teka virš šventyklos. Pilnas internetas nuotraukų, kur tūkstančiai neišsimiegojusių turistų grūdasi dėl super kadro… Bet mes ne tokie.
Pirmiausia žinojome, kad važiuosime būtent tada kai visi pikti ir susinervinę jau būna išsivaikščioję, o kitas dalykas – nusprendėme šventykloms ir griuvėsiams paaukoti lygiai vieną pusdienį ir tokiu sportiniu žingsneliu mes viską apėjome ir pamatėme. Mūsų viešbutis mums suorganizavo TUK TUK turą, kuris mus vežiojo nuo šventyklos iki šventyklos, dar ir truputį papasakojo (neaišku, kiek ten patikrinti faktai, nes vairuotojas keistokas buvo).
Ką aplankyti Seam Reap
Tokiam bendram vaizdui ir gražiems vaizdams užtenka pamatyti šias šventyklas: medžiais apaugusią – Ta Prohm, paslaptingais veidais iškaltą šventyklą – Bayon ir Kambodžos vizitinę kortelę – šventyklą, kuri pavaizduota ir ant vėliavos – Angkor Wat. Visos kitos šventyklos tai daugmaž griuvėsiai ar kažkokios smulkesnės šventyklėlės, ir jeigu nesat istorijos fanatikai, tai bijau kad nuo daugiau šventyklų gali viskas galvoje susimaišyti. Šie istoriniai paminklai kasmet sulaukia apie 3 milijonus turistų, tai tikrai nemažai, o vaizdai tikrai ypatingi!
Plaukiojantis kaimas
Kita išskirtinė vieta Seam Reap, kurią aplankėme, tai Plaukiojantis Kaimas (floating village). Tai apie 15 km nuo Seam Reap palei Mekongo upę įsikūręs kaimas, kurio namai ant 6-10 metrų medinių polių, lietaus sezono metu upei patvinus vanduo pakyla beveik sulig namais, o sausuoju sezonu kaip buvome mes, galima pamatyti kaip pastatai (šventyklos, mokyklos, parduotuvėles) balansuoja tarsi ant kojūkų.
Šiame kaime gyvena ištisos kartos, priskaičiuojama apie 3000 gyventojų. Kadangi Mekongo upė susijungia su Tonle Sap didžiuliu ežeru, tai ir pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis yra žvejyba (pagrinde – krevečių gaudymas). Kaip pasakojo mūsų gidas, elektra jiems buvo pajungta tik prieš kelis mėnesius, prieš tai jie tik kelias valandas per dieną turėjo pajungtą generatorių. Taip pat ir prieš kelis metus užsienio fondų dėka jiems buvo iškasti gręžiniai, kur žmones gauna švarų geriamąjį vandenį. Prieš tai pagrindinė mirties priežastis tarp kaimo gyventojų būdavo žarnyno infekcijos, nes upės ir ežero vanduo ypatingai rudos spalvos. Dar vaikščiojant šiuo metu išdžiūvusia kaimelio gatvele matėme savanorių anglų kalbos mokyklėlę, kur vaikai po pamokų bėga mokytis anglų kalbos, nes mokant kalbą, galima besišypsant užkalbinti ir užklystančius turistus. Šitas kaimelis tikrai įstrigs mūsų atmintyje kaip išskirtinių vaizdų ir gyvenimo sąlygų vieta ir ypač džiaugiuosi, kad važiavome kartu su mergaitėm, kur jos pamatė kokiomis sąlygomis gyvena ir mokosi ten vaikai.
Seam Reap miestas tikrai bus ta vieta, kur kažkodėl tikiu, kad sugrįšime, nes prancūzų kolonijinių pastatų kvartaluose įsikūrusiuose restoranėliuose smagu leisti vakarus, viešbučiai nebrangūs, yra gražių jaukių parduotuvėlių, sakyčiau tai Kambodžos mini Paryžius!
Pabaigai – labai džiaugiuosi, kad naujos šalies pažinimui pasirinkome Kambodžą ir manau visai giliai pasikapstėme tiek šalies istorijoje, tiek pamatėme vietinių paprastų žmonių gyvenimo, tiek prabėgome pro ,,must visit” turistines vietas. Galiu drąsiai pasakyti, kad dalelę širdelės palikome šioje, atrodė, laukinėje ir tolimoje šalyje.
Nuotraukos: @faninthesun
