Kelionės suaugusiesiems yra smagus nuotykis, nereikia net sakyti, kad kelionės su kūdikiu gali tikrai taip neatrodyti. Norėdami suprasti, ką iš tikrųjų reiškia keliauti su kūdikiu, pakalbinome keliaujančią mamą Donatą, kuri kartu su savo sūneliu Danieliu Jonu apkeliavo daugybę šalių ir atšventė pirmąjį gimtadienį trisdešimto skrydžio metu! Štai jų istorija …
– Kada nusprendėte keliauti su kūdikiu?
– Dar besilaukdama žinojau, jog norėsiu keliauti su kūdikiu, bet niekada nesuvokiau šių kelionių masto. Man tiesiog norėjosi tas vadinamąsias motinystės atostogas ir paversti atostogomis. Juk tokia galimybė būti laisvam nuo darbo gyvenime pasitaiko tikrai ne dažnai.
Mano sūnelis yra pusiau lietuvis, pusiau prancūzas, kuris šiuo metu gyvena Liuksemburge. Jis auga apsuptas įvairių kultūrų, net ir namuose kalbama trimis kalbomis, todėl aš visuomet norėjau, jog jis galėtų iš to pasiimti kas geriausia.
Kelionės irgi suteikia neaprėpiamą galimybę pažinti. Pažinti skirtingas kultūras, papročius, žmones ir gamtą. Taip, žinau daug kas pasakys, jog jis dar labai mažas, ir ką gi kūdikis išmoks iš kelionių? Vis tiek nieko neatsimins. O man atrodo kitaip. Vaikų asmenybės labai stipriai formuojasi pirmuosius trejus metus, ir nuo pat pirmųjų dienų aš skatinu jį pažinti, nebijoti veiklos, aplink jį esančių žmonių. Aš tikiuosi, jog šiandien sukurtas pagrindas ateityje išugdys tolerantišką žmogų, aktyvią asmenybę, bėgančią į lauką ieškoti nuotykių, užuot leidus dienas prie kompiuterio.
Simboliškai pirmosios kelionės buvo skirtos savo dviejų tėvynių lankymui ir susipažinimui su šeima. Iki šeimos, gyvenančios Prancūzijoje, mums 5 valandos kelio, tad sėdome į automobilį ir išvažiavome. Tuoj pat grįžę iš pirmosios tolimesnės kelionės automobiliu pradėjome ir mūsų kelionių maratoną – du mėnesius beveik nebuvome namuose. Pačiai pirmai kelionei lėktuvu, aišku, pasirinkome Lietuvą. Norėjome aplankyti šeimą, ir tai pasirodė patogus variantas kelionių praktikai. Bet prisipažinsiu, vis tiek buvo šiek tiek nedrąsu. Gyvename nuo oro uosto už poros valandų kelio tiek Liuksemburge, tiek Lietuvoje. Tad ilga kelionė automobiliu plius lėktuvo skrydis truputį gąsdino. Pradedant šią kelionę su mažyliu, prisipažinsiu, šiek tiek jaudinausi. Kad ir kaip man buvo lengva keliauti prieš vaikelio gimimą, vis tiek pirmą kartą nešantis kūdikį rankose į lėktuvą nerimas tikrai apima. O pasirodo, kad nebuvo dėl ko jaudintis, – kelionė praėjo itin lengvai. Mažylis miegojo beveik visą laiką.
– Kas motyvavo jus tiek keliauti su net metų neturinčiu kūdikiu?
– Kelionės mūsų šeimai svarbios. Mes tikrai vadovaujamės tuo posakiu, jog kelionės yra geriausia, ką galima nusipirkti už pinigus. Kelionėje mes pradėjome kurti savo šeimą, kuomet, užuot suorganizavę įprastas vestuves, mes susikrovėme lagaminą ir dviese išskridome prisiekti meilės vienas kitam egzotiškoje Prancūzų Polinezijoje.
Aš ir mano vyras esame labai dideli kelionių entuziastai. Ir dar prieš susilaukdami vaikelio žinojome, jog norime išugdyti jo norą atrasti ir pažinti pasaulį bei įvairias kultūras. Ir kartu dalintis tuo pažinimu, užuot laukiant laiko, kuomet jis bus suaugęs keliauti pats. Mums labai svarbu tai daryti būnant kartu, visa šeima. Neįsivaizduojame, kaip galėtume vaiką palikti kažkam, kol tėveliai keliauja. Mes žinome, kad sūnus niekada neturės tinkamų prisiminimų apie visas šias keliones, išskyrus nuotraukas. Tačiau visa ši patirtis neabejotinai padėjo sukurti ypatingą ryšį tarp mūsų ir priversti mus pasijusti tos pačios komandos dalimi.
Mums visada patiko aktyvios ir nuotykių ieškančios šeimos idėja. Tad tokiais ir siekiame būti. Nesupraskite blogai, nesame mes tie nuotykių ieškotojai, kurie palieka viską ir išvyksta aplink pasaulį. Greičiau jau mes esame eilinė šeima su darbo įsipareigojimais ir būsto paskola, bet nė vienos atostogų dienos mes nepraleisime namuose.
Kelionės su kūdikiu tikrai yra kitokios. Reikalauja kantrybės, ramaus požiūrio ir ne visuomet viskas klojasi taip, kaip norėtum, ne visuomet pavyksta padaryti tai, ką susiplanavome, bet dabar, žiūrėdama į praėjusius pirmuosius metus, aš nekeisčiau jų už nieką pasaulyje.
– Kurias šalis aplankėte per pirmuosius metus? Ar nebijojote keliauti į tropinius kraštus?
– Vyrui nusprendus keisti darbo vietą ir porą mėnesių pailsėti, žinojome, jog tokios progos gyvenime retai pasitaiko. Tad iškart pradėjome regzti ilgosios kelionės planą. O planą surezgėme labai anksti, mažylis buvo vos kelių savaičių, dar neturėjo paso ir nebuvo keliavęs lėktuvu, o mūsų rankose jau 8 valandų skrydžio bilietai. Negaliu pasakyti, jog pasielgėme protingai. Tikrai rizikavome, bet rizika atsipirko.
Po pirmosios kelionės į Lietuvą supratome, jog su geru planu ir pasiruošimu mes galime keliauti bet kur, nors ir aplink pasaulį. Ir visos ateinančios kelionės tai tik patvirtino. Kitą savaitę, grįžę iš Lietuvos, išvykome į Portugaliją kelioms dienoms. O grįžę iš Portugalijos, tiesiogine to žodžio prasme, tik pasikeitėme lagamino turinį ir mėnesiui išvykome į Martinikos ir Gvadelupės salas. Ten praleidome gruodį ir pirmąsias mūsų sūnelio Kalėdas. Jo pirmoji Kalėdų eglutė buvo padaryta iš paplūdimyje mūsų surinktų palmės šakų.
Gal nuskambės labai egzotiškai, bet šias Karibų salas pirmajai ilgajai kelionei būtent ir pasirinkome dėl to, jog jos nėra tokios jau egzotiškos ir atitrūkusios nuo civilizacijos. Salos priklauso Prancūzijai ir yra Europos Sąjungos dalis. Tad, keliaudami ten su 3 mėnesių kūdikiu, žinojome, jog lengvai rasime visko, ko mums prireiks. Blogiausiu atveju ir medicininė pagalba lengvai prieinama ir gera.
Per pirmuosius metus aplankėme daugybę šalių ir miestų Europoje: Lisaboną, Kretą, Šveicariją, Londoną, Paryžių, Ispaniją, Italiją ir t.t. Keliavome ir po Vietnamą bei jau minėtas Karibų salas. Kelionė po kelionės ir taip pirmojo gimtadienio rytą sutikome oro uoste, ruošdamiesi skristi namo po kelionės Italijoje. Ir tas skrydis trisdešimtas!
Kokį didžiausią nuotykį patyrėte per pirmuosius metus?
– Visos kelionės buvo labai skirtingos ir kiekviena buvo didelis nuotykis ne tik dėl pasirinktos krypties, bet ir dėl mažylio besikeičiančio amžiaus. Tie pirmi metai bėga taip greitai! Vienos kelionės metu – jis trijų mėnesių, išgyvenantis augimo šuolį ir norą beprotiškai daug žįsti. Kitos – štai jau šeštas mėnuo ir lenda pirmasis dantukas. Tad kiekviena kelionė buvo tarsi naujas bandymas vėl keliauti su mažyliu, nes ir jo poreikiai nuolat keitėsi.
Bet tikriausiai didžiausiu nuotykiu pavadintume Vietnamą. Mums Azija labai patinka ir norėjome ten nuvykti su kūdikiu. Daug kas įsivaizduoja Aziją truputį nešvarią ir ne itin modernią. Bet kiekviena šalis yra tokia skirtinga! Galima labai smagiai keliauti su kūdikiu Azijoje, tinkamai pasirinkus šalį.
Nuvykę į Vietnamą, nesėdėjome vietoje, bet keliavome po skirtingus miestus. Smagiausia patirtis buvo važiuoti vietiniu traukiniu – pasirinkome trumpą dviejų valandų atkarpą maršrutu, kuris tęsiasi 24 valandas. Bet tų 2 valandų pamatyti tikrąjį Vietnamą pro traukinio langus užteko. Lauke 40 laipsnių karščio, viduje – kiek vėsiau – 30 laipsnių. Mes vieninteliai turistai vagone. Vietiniai vaikai tiesiog įsitaisę ant grindų snūduriuoja. Džiaugiuosi, jog mano mažylis labai puikiai ištveria karštį. Sunkiau dėl žemos temperatūros ir daugybės drabužių sluoksnių, bet kuomet šilta – taip gera!
Tiesa, dėmesys kūdikiui kiek vargino. Visi labai norėjo jį paliesti, fotografuoti ar palaikyti rankose. Man, kaip mamai, tas ne itin patiko, teko kartais vyti žmones šalin. Šiuo metu keliaujame po Balį. Čia irgi visi atbėga pasisveikinti su kūdikiu. Azijoje labai myli vaikus ir, pasirodo, todėl, jog žmonės čia tiki, kad kūdikiai yra arčiausiai Dievų.
– Kaip reaguoja mažylis į keliones? Ar pastebėjote kokių skirtumų?
– Tikrai taip. Šiais metais mūsų kūdikis tapo geresniu keliautoju kiekvieną kartą, mums išvykus į užsienį. Tikrai buvo situacijų, kuomet prieš pat kelionę skambinome draudimo agentui ir aiškinomės dėl kelionės atšaukimo, nes mažyliui dygo dantys ar jautėsi ne itin gerai po vakcinos. Bet kiekvieną kartą išdrįsdavome keliauti. Ir štai – mažasis tampa itin laimingas, ir problemų kaip nebūta.
Dar vienas nepaaiškinamas pasikeitimas yra mažylio miegas. Namuose naktys gana sunkios, keliasi daug ir dažnai nuo pat pirmųjų dienų. Nesvarbu, jog dienos metu daug laiko buvome lauke ar užsiėmėme veiklomis. Bet mums tik išvykus, miegas tampa labai saldus, sūnus išmiega visą naktį. Prisimenu kuomet keliavome į Vietnamą. Dėl laiko skirtumų manėme, jog naktys bus bemiegės. O mums tik atvykus, sūnus iškart prisitaikė prie naujos laiko zonos, tuo tarpu man ir vyrui tai buvo daug sunkiau.
– Kas labiausiai gąsdino keliaujant su kūdikiu? Ar turėjote kokių blogų patirčių per šias keliones?
– Problemų ir netikėtumų gali atsirasti tiek vaikui esant dviejų mėnesių, tiek trejų metų. Bet galų gale visas problemas galima išspręsti, tad mes nesirenkame dvejoti, kas būtų, jeigu būtų. Mano nuomone, geriausia pradėti keliauti anksti, taip priprantant mažylį prie lėktuvo ir kelionių.
Iš visų mūsų skrydžių tik vienas buvo sunkesnis, kuomet mažylis norėjo būti nešiojamas. Taigi, lėktuvui pakilus, atsistojau ir nešiojau jį kelias valandas. Bet tai nė kiek nepablogino kelionės džiaugsmo.
Neseniai keliavau viena su sūneliu, vienai viskas tikrai sunkiau. Reikia ir apie vaikelį pagalvoti, ir daiktais pasirūpinti.
Mažasis jau nori vaikščioti, tad sėdėdamas ant manęs vis judėjo. Aš mintyse mąsčiau, jog šis skrydis – ne pats lengviausias. Bet tuomet šalia sėdinti moteris mane užkalbino ir pasakė, kokia sužavėta ji mano sūnelio ramumu, nes jos anūkėliai visai nenusėdėtų. Ir tikrai! Nebuvo jau taip ir blogai. Gal kiek vargino man jį laikyti, bet jis buvo laimingas.
– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kuriems vis dar kyla klausimas, ar jie gali keliauti su kūdikiu?
– Pirmasis mano patarimas būtų tiesiog išdrįsti pabandyti, jei vis dar svarstote!
Visada buvau linkusi galvoti, kad kuo anksčiau jūsų kūdikis keliaus, tuo greičiau jis pripras. Aš siūlyčiau pradėti nuo pirmosios trumpos kelionės (viena ar dvi valandos) ir po truputį ilginti kelionių trukmę. Taip geriau suprasite savo kūdikio keliavimo ritmą, jo prisitaikymo prie pokyčių galimybes. Kas man asmeniškai labai palengvino visas keliones, tai žindymas.
Jei mama pasirenka nežindyti, keliauti vis tiek įmanoma, tik reikia viską geriau susiplanuoti. Bet jei žindote, valio, jūsų kelionė bus daug lengvesnė.
Pirmiausia todėl, kad jums nereikės galvoti, kaip kūdikį pamaitinti, kaip pašildyti ir viską visuomet su savimi pasiimti.
Žindymas kilimo ir leidimosi metu padeda susidoroti su slėgio pokyčiais ir sumažina ausyčių užgulimą. O prasidėjus papildomam maitinimui, mes pasirinkome maitinimą gabaliukais, kuomet kūdikis pats pasirenka, ką nori valgyti nuo bendro stalo. Tai leido mums rasti maisto, kad ir kur būtume. O pasirodo, mano mažylis dievina azijietišką virtuvę!
Manau, labai svarbu atlikti tam tikrus namų darbus apie šalis, į kurias planuojate vykti. Mes asmeniškai visada keliaujame į šalis, kurios paprastai žinomos kaip saugios. Visada įsigyjame pilną draudimo paketą, išsiaiškiname, ar šalia yra ligoninė, jei įvyktų kokia nors ekstremali situacija. Mūsų kūdikio gerovė svarbiau už viską!
Linkiu jums gražios bei įsimintinos kelionės, kad ir kur kelias jus nuves!
– Ar ketinate netrukus atrasti kitas šalis?
– Žinoma! Dabar mes keliaujame po Balį, Indonezijoje. Norėjome pasidalinti su sūnumi nepaprastu šios salos ramumu bei nuostabiais kraštovaizdžiais.
Dvidešimt penkių valandų kelionė, apimanti keletą automobilių, tris traukinius ir du ilgus reisus, bet mes pagaliau tai padarėme! Ir, aišku, vėl svajojame apie Kalėdas prie Karibų jūros. Tikrai išdrįskite keliauti su savo kūdikiu!
Kad ir kaip baisu tai gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nesvarbu, kiek dalykų reikia apgalvoti ir apsvarstyti, galų gale visada suprasite, kad tai buvo verta!