Keliaujančios Mamos Savarankiška šeimos kelionė automobiliu į kalnus su kūdikiu -

„Vokietijoj, bet Italijoj… bet Vokietijoj?“. Šie žodžiai puikiai apibendrina vienos šeimos įspūdžius keliaujant automobiliu į Dolomitų kalnus. Tai ne pirmoji šeimos savarankiška kelionė automobiliu Alpių kryptimi, tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Prie šeimos prisijungė naujasis narys, vos 7 mėnesių mažylis. Ar patiko? Taip! Ar buvo iššūkių? Žinoma. Ar kartotų? Be jokių abejonių! Šis nuotykis tapo ypatinga kelionių patirtimi, o jos dienoraštis – įkvėpimu kitiems, svarstantiems, ar verta leistis į kelionę po kalnus su mažais vaikais.

Apie kitas keliones į Alpes, tik Prancūzijoje ir Šveicarijoje, taip pat įspūdžiais dalinosi mama Aistė: Kelionė į Prancūzijos ir Šveicarijos Alpes

Kelionės dienoraštis

Mama Viktorija Pavasarė savo pasakojimą apie kelionę automobiliu pradėjo taip:

„Esame kelionių automobiliu fanai, todėl tai buvo jau nebe pirmoji mūsų kelionė vasarą link Alpių. Tačiau pirmą kartą keliavome ne dviese, o tryse, su naujuoju šeimos nariu – mažuoju O, kuris tuo metu buvo 7 mėnesių amžiaus. Ar patiko? TAIP! Ar buvo sunkių momentų, kai galvojau, jog gal reikėjo likti namuose ant sofos? TAIP. Bet ar kartotume? O TAIP!

1 diena. Klaipėda – Kylis

Šią kelionę pradėjome kiek kitaip. Nusprendėme sutaupyti laiko ir leistis į savotišką nuotykį ne važiuojant iš Lietuvos, bet plaukiant keltu. Jei svarstote, ar tai finansiškai apsimokanti alternatyva – tikriausiai ne. Tačiau žmonės yra linkę neįskaičiuoti tokiose formulėse savo laiko ir nervų, todėl keliaujant pirmą kartą su mažyliu, kuris nors ir 7 mėnesių, bet yra gana judrus ir mėgstantis laisvę, nusprendėme pataupyti savo kantrybę ir rinktis būtent tokią atostogų pradžią. Tuo pačiu aplenkėme nuobodžią važiavimo per visą Lenkiją dalį. Plaukimas keltu tapo savotiška atrakcija tiek mums, tiek mažyliui. Saulėtą, nors ir vėjuotą dieną dairėmės užlipę denyje ar pro kajutės langą (tikrai verta pasiimti patogią kajutę su langu), puotavome kelto pusryčių ir pietų švediškuose staluose ir tiesiog atsipalaidavome. Tokiuose keltuose taip pat yra ir vaikų kambariai, kurie bent šiek tiek užimtų vyresnius vaikučius.

2 – 3 diena. Kylis – Hamburgas

Kadangi į Kylį atvykome jau vakarėjant, nusprendėme šiek tiek pavažiuoti ir apsistoti mūsų pirmajame taške – Hamburge. Tai antras pagal dydį Vokietijos miestas, gerai žinomas uostas. Beje, amerikietiškieji hamburgeriai neturi nieko bendro su šiuo miestu. Tačiau kaip ir daugelyje Vokietijos miestų tikrai galima rasti kioskelių, prekiaujančių vienu iš žymiausių Vokietijos gatvės maistų – dešrelėmis kario padaže (“currywurst”), kurių kvapas vilioja iš tolo. Hamburge skyrėme gerą pusdienį pasivaikščioti centre ir prieplaukoje. Tikrai verta apsilankyti Speicherstadt (“Sandėlių rajone”). Tai UNESCO pasaulinio paveldo objektas, kuriame vaikštant galima bent šiek tiek nusikelti į XIX a. Hamburgą ir įsivaizduoti, kaip tuose sandėliuose buvo atplukdomi ir saugomi prieskoniai, kilimai, kava, arbata ir kiti produktai. Įdomus faktas, jog tuo pačiu pavadinimu yra sukurtas ir strateginis stalo žaidimas. Šioje kelionėje nusprendėme praleisti garsųjį miniatiūrų muziejų (Miniatur Wunderland) ir sugrįžti čia mažyliui jau paūgėjus.

4 – 5 diena. Kvedlinburgas ir Bambergas

Pajudėję iš Hamburgo, važiavome piečiau link savo galutinio tikslo, užsibrėžę sau, jog važiuoti efektyviausiai galima mažylio miego metu ir ne daugiau nei 4 valandas per dieną, kad nepervargtume. Todėl kita stotele po Hamburgo tapo Kvedlinburgas. Nedidelis, tačiau visgi mūsų šaliai itin svarbus miestelis, nes būtent Kvedlinburgo vienuolyno analuose pirmą kartą 1009 m. paminėtas Lietuvos vardas. Čia vėl praleidome gerą pusdienį, tiesiog vaikščiodami ir grožėdamiesi vokiško fachverkinio stiliaus nameliais ir pilimi. Po Kvedlinburgo pasukome link kito lyg iš Brolių Grimų pasakų miestelio – Bambergo. Šis miestelis ypatingas savo senamiesčiu, įtrauktu į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Ir – dūminio skonio alumi (Rauchbier), kuris tikrai patiks alaus gerbėjams. Čia užsukome paragauti vietinių patiekalų – mėsa įdaryto svogūno su troškintais, cinamonu kvepiančiais kopūstais, na ir, žinoma, vokiškąja klasika – apkepta karka.

6 – 8 diena. Bavarija ir Vokietijos Alpės

Iš Bambergo judėjome toliau Vokietijos Alpių link, pakeliui sustojant Harburgo pilyje – XI a. tvirtovėje, priklausančiai žymiajam Romantiškajam keliui. Pilis nėra labai didelė ar su labai didele ekspozicija, bet tai buvo puiki stotelė pakeliui pramankštinti kojas. Vienas iš “kalnuotųjų” šios kelionės tikslų buvo aplankyti Zugspitze – aukščiausią Vokietijos kalną. Apsistojome Ehwarld miestelyje, Austrijos pusėje (Zugspitze yra Vokietijos pasienyje su Austrija), tačiau ieškant, kur apsistoti rekomenduoju apsvarstyti Garmisch-Partenkirchen miestelį, kuris yra arčiausiai viršūnės su patogiausiu susisiekimu. Į pačią Zugspitze viršūnę šį kartą nekilome dėl aukščio apribojimo mažyliui (konsultavausi su šeimos gydytoja prieš kelionę ir gavau patarimą, nesikelti aukščiau 2500 m, kai tuo tarpu Zugzpitze yra virš 3000 m). Tačiau praleidome visą dieną vaikštinėjant aplink Eibsee ežeriuką su puikiu kalnų vaizdu. Svarbus privalumas, jog aplink šį ežeriuką apeiti galima net su vežimėliu, o vėliau sustoti kavinukėje atsigaivinti ir užkąsti.

9 – 15 diena. Italijos Alpės. Luson ir Merano

Nuo Vokietijos Alpių greitai pervažiavus Austriją (į ją dar grįšime), pagaliau pasiekėme tolimiausią savo kelionės stotelę – Italijos Dolomitus. Šią kelionės dalį padalijome į dvi dalis (gamta ir miesteliai). Apsistojome dviejuose skirtinguose miesteliuose – Luson ir Merano. Luson miestelį pasirinkome kaip labiausiai pusiaukelėje tarp visų objektų, kuriuos norėjome aplankyti. Bet vis dėlto kitą kartą rinktumėmės miestelius šiek tiek kitaip – Dolomitinėse Alpėse yra tiek daug lankytinų objektų, kurie yra gana išsibarstę regione, jog jų neaprėpsi apsistojus viename taške. Ypač keliaujant su mažais vaikais, kai turi ne tiek daug valandų dienoje, kada, atsižvelgiant į mažųjų poreikius, galėsi aplankyti norimus objektus.

Pirmiausiai norėjome aplankyti garsiąsias viršūnes – Tre Cime di Lavaredo ir Cadini di Misurina. Šie kalnai yra Dolomitų vizitinė kortelė, o Cadini di Misurina, kartais dar vadinami “Mordoro bokštais” (“Žiedų valdovo” mylėtojai supras). Pastaraisiais metais taip pat tapo mėgstama nuomonės formuotojų vieta, kurie dėl tobulo kadro į spygliuotas viršukalnes kartais eilėje pralaukia net ir valandą. Šias viršūnes geriausiai aplankyti važiuojant į Rifugio Auronzo. Iš šio taško galima eiti į žygius aplink Tre Cime uolas (populiariausias apie 10 km) arba link Cadini di Misurina (3,5 km). Mes pasirinkome pastarąjį žygį, kol mažylis saugiai snaudė nešioklėje ir užtrukome apie 1,5 val. Vaizdai buvo stulbinantys ir tikrai instagramiški, o žygis visiškai nesunkus. Tačiau mes esame žygių kalnuose mylėtojai, todėl prieš pasirenkant bet kokį žygį reikėtų įvertinti savo fizines galimybes.

Sekančiai dienai pasilikome kelionės “perliuką” – Seceda kalną (tarkite “Se-čė-da”, kad italai jus suprastų). Kad pamatytume šį Dolomitų gražuolį, teko keltis keltuvu iš Ortisei miestelio, bei persėsti į kitą keltuvą Furnes stotelėje ir per maždaug 20 minučių pasiekėme savo galutinę stotelę. Tiesa, šis keltuvas nėra pigus. Kaina suaugusiajam yra 45 EUR (vaikams iki 8 metų keltuvas nemokamas), tačiau vaizdai užburiantys lyg iš filmo. Iki ikoniškojo Seceda vaizdo (kalnas atrodo lyg miegančio drakono nugara) dar reikia šiek tiek paėjėti. O ir šiaip pasivaikščiojimo takų gana nemažai, galima netgi prisėsti kavinukėje ir karštą vasaros dieną pasimėgauti skaniu kokteiliu ar tiesiog pamedituoti žvelgiant į 360° kalnų panoramą (giedrą dieną galima pamatyti net aukščiausią Austrijos viršūnę – Grossglockner).

Mažiau turistinių vietų ir ilgų važiavimų

Kitas dienas norėjosi šiek tiek mažiau populiarių turistinių vietų ar ilgų važiavimų, todėl naršėme apylinkes. Verta apsistoti atokesniuose apartamentuose kalnuose, nes nors važiavimas iki jų užtrunka, tačiau mums, gamtos mylėtojams, žygeiviams, smagu tiesiai iš savų apartamentų eiti į žygius, pakeliui rinkti žemuoges ir laukines avietes (populiariuose žygiuose jų retai rasite!) ir neskubant mėgautis kalnų oru ir vaizdu. Taip pat mums pasiteisino rinktis apartamentus, kurie turi balkoną su vaizdu į kalnus ar slėnį, jog vakare, užmigdžius mažylį, galėtume dar pasėdėti ir pasigrožėti vaizdais. Gyvenant Merano miestelyje atradome nuostabius pasivaikščiojimo takus apylinkėse, kurie veda buvusiais (o kai kur esamais) vandens kanalais (“Waalweg”) ir galima pasivaikščioti ne tik kalnuose, bet ir per vynuogynus, obuolynus (pasirodo Šiaurės Italija ir obuolių kraštas), senąsias pilis ir miestelius.

Atskiro paminėjimo reikėtų ir Dolomitų miesteliams. Visi jie be galo žavūs, išlaikę savo autentiką ir senamiesčius. Praleidom gana nemažai laiko su vežimėliu tyrinėdami Bolzano ir Merano. Labiausiai nustebinęs dalykas, kokie jie vokiški! Pasirodo šis regionas iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos priklausė Austrijai ir iki dabar vokiška dvasia yra tikrai jaučiama – visi pavadinimai yra dviem kalbom (italų ir vokiečių yra oficialios šio regiono kalbos), gastronominė kultūra yra labiau vokiška nei itališka (čia rasite šnicelių, vokiškų koldūnų ir kitų gardumynų). Bolzano miestelis yra didesnis, su nuostabia katedra ir pilimi, apsuptas vynuogynų ir puikių kalnų vaizdų, tuo tarpu Merano pasižymi savo terminėmis voniomis, turintis puikius baseinus ir spa (šiuos pažadėjome aplankyti kitą kartą, kai grįšime).

16 – 18 diena. Gmunden, Altmünster, St. Wolfgang

Šioje kelionėje Austriją pasilikome pabaigai ir nusprendėme kalnus iškeisti į ežerus, todėl atkeliavome į Salzburgo ežerų kraštą. Apsistojome visiškai mažame Altmünster miestelyje prie Traunsee ežero su pasivaikščiojimo taku, jungiančiu Altmünster su kitu, Gmunden miesteliu. Pastarasis miestelis šiek tiek didesnis, su puikia promenada ir gražiu senamiesčiu, bei ežero saloje stūksančia nedidele pilimi. Altmünster miestelis taip pat turi nedidelį paplūdimį, kur karštą dieną galima atsigaivinti vėsiame ežero vandenyje bei mažuosius užimti šalia esančioje žaidimų aikštelėje. Būnant šiame regione mūsų šeimai jau tapo tradicija taip pat aplankyti labai žavų nedidelį miestelį – St. Wolfgang im Salzkammergut. Jis įsikūręs šalia kito ežero ir yra labai jaukus bei turintis daug ką pasiūlyti šeimoms – pasiplaukiojimai valtele, važiavimas į kalną senuoju traukinuku, mažas senamiestis su daug desertinių, siūlančių skaniausius štrudelius ar restoranų, kur seilės varva nuo tradicinių šnicelių.

19 – 21 diena. Judam link Lietuvos

Kelionę namo rinkomės jau nebe keltu, o po truputį judėjome link Lietuvos nuo Salzburg regiono užsukdami į Brno (Čekija), Lodzę ir Varšuvą (Lenkija), stengdamiesi nepervarginti savęs ir mažylio ilgais važiavimais – darėme pertraukėles, vaikštinėjom miestų parkuose, skanavom lenkiškuosius pierogi ir aptarinėjom puikias atostogas.”

Ačiū mamai Viktorijai už pasidalintas atostogų akimirkas ir aplankytas vietas!

O autokelionių mėgėjus kviečiame burtis, tartis ir įspūdžiais bei idėjomis dalintis šioje „Keliaujančios mamos” facebook grupėje: Auto ir moto kelionės su vaikais