Keliaujančios Mamos - Mamos pataria

Įkvėpti „Keliaujančios mamos” bendruomenės pasidalinimo apie saulėtąją Bulgariją, pernai su šeima leidomės į pirmąją mūsų kelionę – į Balkanų pusiasalį, prie Juodosios jūros. O šiais metais nuotykiai mūsų 5 asmenų šeimą nuvedė dar toliau — į spalvingąją Turkiją. Savo patirtimis su vaikais, turinčiais spec. poreikių, taip pat dalinamės bei Skomanto ir Vijūnės labdaros ir paramos fondo puslapyje.

Pasiruoškite lengvesnėms kelionėms su vaikais: Lavinamieji žaislai kelionėms: kaip išrinkti geriausius ugdančius palydovus

Baklavos įkvėpta svajonė

Vieną dieną vyras iš mugės lauktuvių parvežė baklavos, kurios paragavus sušukau: Noriu į Turkiją tikros baklavos! Sakoma svajoti reikia atsargiai! Kelionė buvo visiškai spontaniška: vieną balandžio pabaigos dieną gavome viliojantį pasiūlymą atostogauti Turkijoje. Daug nesvarstę tiesiog pasakėme: SKRENDAM! Nors su vyru Turkijoje lankėmės prieš beveik 20 metų, smalsumas pamatyti, kaip pasikeitė šalis, nugalėjo visus „gal“ ir „jeigu“. Šįkart pasirinkome viskas įskaičiuota poilsį. Žinojome, kad vykstant į Turkiją reikia paso, galiojančio ne trumpiau nei 6 mėnesius – viskas tiko, tad ankstų balandžio rytą sėdome į automobilį ir pajudėjome Vilniaus oro uosto link. Mūsų mašiniuko saugumu rūpinosi FamilyParking aikštelė – malonūs šeimos verslo šeimininkai greitai ir patogiai nuvežė į terminalą. (Family parking „Keliaujančios mamos” klubui suteikia nuolaidą. Prisijunk prie Klubo čia ir sutaupyk).

Pirmieji iššūkiai oro uoste

Registracijos vietoje susidūrėme su pirmuoju iššūkiu – paslėptą negalią turintiems vaikams Skomantui su Vijūne buvome iš anksto užsakę lydinčio asmens pagalbą, tačiau teko laukti 40 minučių. Nusprendėme viską susitvarkyti savarankiškai. Vis dėlto muitinės kontrolėje mus pasitiko geranoriškas darbuotojas, kuris atsižvelgė į vaikų dėvimas „saulėgrąžų“ juosteles (apie keliavimą su nematoma negalia ir kaip tai gali išgelbėti gyvybę daugiau rasite: čia ) ir leido įsinešti didesnį kiekį vandens. Skrydis į Antaliją truko 3 val. 20 min. Pasinaudojome iš ankstesnės kelionės į Bulgariją pažįstamomis priemonėmis – skrydžiui skirtais ausų kištukais , bet visgi ilgokame skrydyje prireikė ir filmukų telefone, nes veiklos kelionei bei užkandukai išseko greičiau nei tikėtąsi. Vakare, 19:30, nusileidome Antalijoje. Autobusas mus greitai ir sklandžiai nuvežė į „Side Win Hotel&Spa“, esantį maždaug 50 km nuo oro uosto. Autobusu kelionė neprailgo, smalsumas nugalėjo nuovargį, visi dairėmės pro langus ir gėrėjomės vaizdais. Deja, atvykome per vėlai – vakarienė jau buvo pasibaigusi, tad tą vakarą pasitenkinome kelioniniais užkandžiais.

Mažas viešbutis – didelė ramybė

Viešbutį rinkomės sąmoningai – nedidelį, ekonomišką, be triukšmingų minių. Jis įsikūręs apie 7 km nuo Side centro, o aplinkui – ramybė, šviesaus smėlio paplūdimiai, idealiai tinkantys šeimoms su vaikais. Pats viešbutis – spalvingas, ryškus, nors ir ne naujas, bet švarus. Kadangi sezonas dar tik prasidėjo, kai kurios pramogos neveikė, bet tuo pačiu viešbutyje buvo nedaug žmonių – galėjome mėgautis tikru poilsiu. Maistas – gausus ir įvairus. Net ir išrankieji šeimos nariai liko patenkinti, o aš mėgavausi taip išsvajota tikra, burnoje tirpstančia baklava. Baseinų vanduo dar nebuvo spėjęs visiškai sušilti, tačiau vaikai vis tiek džiaugėsi vandens pramogomis. Iki jūros – apie 10 minučių pėsčiomis. Tai nebuvo minusas – kelias driekėsi pro įspūdingus viešbučių kompleksus, žydinčius sodus, tad pasivaikščiojimai tapo dienos ritualu. Viešbutis turi savo privatų paplūdimį su baru, kur šeimai ypač patiko vietoje kepami blynai. Jūra – šilta, švelni, su Palangą primenančiu smėliu.

Nuo Side iki kanjonų: dienos pilnos įspūdžių

Kadangi nesame pasyvūs poilsiautojai, stengėmės išnaudoti visas progas pamatyti daugiau. Su vietiniu transportu lankėme antikinį Side tiek dieną, tiek vakare – vaikščiojome tarp Apolono ir Atėnės šventyklų. Taip pat su vietiniu viešuoju transportu nuvykome aplankyti Manavgato krioklį bei paplaukioti laivu. Didžiausias nuotykis – išvyka į Tazi kanjoną, pakeliui užsukant į Selge bei Adam uolas. Vyras su vyriausiąja dukra Gabija net išbandė raftingą.

Organizatorių pagalba ir turkiškas svetingumas

Šią kelionę mums padėjo suorganizuoti Vytenis Jurgelevičius iš agentūros Atostogos Turkijoje – jis ne tik pritaikė šeimai specialią kainą, bet ir pasirūpino, kad jaustumėmės saugiai. Nuoširdžiausi padėkos žodžiai – gidei Laurai, kurios dėmesys ir rūpestis lydėjo kiekviename žingsnyje. Bendrakeleiviai taip pat buvo labai geranoriški ir supratingi, stengdavosi pagelbėti sudėtingesnėse situacijose. Žinoma, neišvengėme ir iššūkių – vaikus sukando uodai, užpuolė pilvo bėdos, teko skubiai ieškoti vaistinės. Tačiau viskas buvo greitai ir sėkmingai išspręsta. Pastebėjome, kad turkai labai myli vaikus – jų nuoširdumas ir pagarba jautėsi visur.

Sklandžiai namo (beveik)

Paskutinę atostogų dieną paskyrėme lauktuvių paieškoms. Visi jautėsi šiek tiek liūdni – juk artėjo išsiskyrimas su jūra. Namo skridome vėlai vakare. Antalijos oro uoste mus sustabdė pareigūnai ir paprašė palaukti. Pasidarė neramu, kas nutiko? Pasirodo, jie pastebėjo mūsų vaikų saulėgrąžų juosteles ir iškvietė angliškai kalbantį lydintį asmenį, kad mumis pasirūpintų ir viskas vyktų kuo sklandžiau. Pareigūnai buvo ne tik dėmesingi, nekreipė dėmesio į papildomus vandens buteliukus, bet net juokavo, paspaudė rankas vaikams, mojavo – išvykome su šypsenomis. Tačiau lėktuvui nusileidus Vilniuje, susidūrėme su kliūtimis – milžiniška eilė prie pasų kontrolės. Vaikai jau vos tvardėsi. Paprašę pagalbos, sulaukėme atsakymo, kad „niekuo negalime padėti“. Tik viena supratinga keleivė iškvietė pareigūną, kuris pagelbėjo mums greitai susitvarkyti dokumentus. Atsiėmę bagažą paskambinome FamilyParking – netrukus buvome nuvežti prie automobilio ir maloniai nustebinti: šeimininkai vaikams įdėjo saldžių lauktuvių kelionei namo. Namus pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio.