„Keliaujančių mamų“ ambasadorės Tomos kelionių iššūkiai

„Keliaujančios mamos“ ambasadorės Tomos kelionių iššūkiai

Tūkstančius šeimų vienijanti bendruomenė „Keliaujančios mamos“ pradeda straipsnių ciklą apie aktyvias mamas – savo regionų ambasadores.

„Keliaujančios mamos“ ambasadorės Tomos kelionių iššūkiai. Klaipėdietė Toma Beržonskienė yra pirmoji jų ir atstovauja Vakarų regioną. Kviečiame susipažinti su ja ir jos kelionių atradimais.

„Jei norėsi keliauti arba apskritai aktyviai leisti laisvalaikį, tai turbūt taip ir darysi – nors ir po bemiegės nakties, vaiko dantims dygstant ir kai diena išaušo ne pagal planą. Tas jausmas yra viduje ir jo nejaučiančiam neišaiškinsi. Kalbėjau su drauge: sakau, labai pasiilgom kelionių. O ji sako: „Mes išvis nenorim keliauti“. Gali nustebti ir klausti, kaip čia taip? Tačiau geriausia tiesiog suprasti, kad visi mes skirtingi“, – apie tai, kodėl į keliones leidžiasi nepaisant pandemijos, vaiko amžiaus ir kitų priežasčių, sakė Toma Beržonskienė.

Keliones myli visa šeima

„Mano dienos, auginant sūnų, lekia kartu su knygomis, rašymo idėjomis, vyro grojama muzika, sūnumi Adomu. Labai mėgstu bėgioti, žygiuoti, keliauti ir įveikti save. Tiesa, iki dviejų metų, kada vaikui skrydžiai pigesni arba nemokami, žadėjome tuo pasinaudoti ir daug kur nukeliauti. Bet karantinas padarė savo, tad keliavome kitu būdu“, – pasakojo Toma.

Ji pasakojo, kad kartu su vyru – muzikantu ir menininku – visada mėgo keliauti. Šis pomėgis buvo vienas iš tų dalykų, kuris porą sujungė, o vėliau ir atvedė į šeimą.

„Mano vyras – šeimos žmogus, geras tėtis. Jis dažniausiai sutinka su visomis mano idėjomis. Gal ne visoms pritaria iš karto, bet galiausiai sutinka“, – neslėpė Toma, prisipažinusi, kad ilgiausiai užtrunka, kai reikia vyrą įtikinti leistis į ekstremalesnes keliones ir įvairius iššūkius.

Kitas šeimos vyras – sūnus Adomas – praktiškai nuo gimimo augo pažindamas pasaulį ne tik iš knygų, bet ir keliaudamas ir daug laiko leisdamas gamtoje. „Tai žmogus, su kuriuo aplink pasaulį galima ir pėsčiomis apkeliauti“, – savo atžalą apibūdino mama.

Pastaruosius metus, kaip ir daugelis mūsų negalėdami laisvai keliauti į užsienį, Tomos šeima iš naujo atrado Lietuvą.

„Nors esame patriotai ir Lietuvą labai mylime, bet kalbant apie keliones pirmenybę visada teikčiau užsieniui“, – prisipažino Toma.

Pasak jos, Lietuva yra namai, šeima, draugai, sava kalba. Tam tikra prasme – tai komforto zona, kurioje gera. Tačiau norint naujų patirčių to neužtenka.

„Užsienis – tai kitoks savęs pažinimas, ne komforto zona. Iš ten niekada negrįžti toks pat“, – įsitikinusi keliaujanti mama.

Iki gimstant sūnui ir pasaulį užvaldant pandemijai Tomos šeima aplankė nemažai šalių. Viena įspūdingiausių kelionių buvo Maroke, kuriame Toma su vyru leidosi į nepamirštamą nuotykį.

Po Maroką dviračiu? Kodėl gi ne!

„Su vaiku į tokią kelionę tikrai nesileistume. Ten visai kitokia specifika. Po Maroką dviračiu keliavome, kai dar neturėjome Adomo. Kai dar turėjom tam galimybes, visada vasaros atostogų metu planuodavom keliones ir visada užsienyje. Tais metais norėjosi kažko ypatingo, pvz., bilieto į vieną pusę – be konkretaus plano, telefono ir t.t. Pradėjau google’inti ir žiūrėti, kas siūloma: ėmė kristi kalnų žygių pasiūlymai. O tada BAM! – Marokas, 300 km dviračiu. Tas pasiūlymas idealiai atitiko mūsų norus ir lūkesčius. Papasakojau vyrui – jis pirmiausia nustebo, pažiūrėjo – lyg ir norisi, bet nepigu. Tačiau aš nenusileidau. Sakau, bus tų pinigų, važiuojam! Iš vakaro sudalyvavome vyro giminės susitikime, grįžome miegoti pas vyro tėvus ir ryte išvažiavome į Vilnių. Kad išsiruošėme į tokią kelionę, uošvienei pasakėme tik ryte atsikėlę. Tiesa, mūsų tėvai jau buvo pripratę, bet tą kartą nemenkai nustebo: „Kaip tai į Maroką? Kaip tai dviračiu?“, – prisimindama juokėsi Toma.

Kelionės planas buvo paprastas: įsikuri vienoje vietoje ir kiekvieną rytą iš ten dviračiu išvažiuoji skirtinga kryptimi, o vakare ten pat sugrįžti.

„Su grupe lietuvių ir latvių kas dieną įveikdavome po 50-70 km. Kas kartą važiuodavome skirtingu maršrutu: vieną dieną mieste, kitą – palei vandenyną, dar kitą – kalnuose… Iš tiesų kasdien tekdavo didžiąją dalį kalnais važiuoti, o tai – ir sunkiausia, ir lengviausia. Užmini į kalną vos vos, o nusileidi per sekundę. Tas jausmas – fantastiškas: didžiulis greitis ir nusileidimo adrenalinas!“, – apie keliavimą po Maroką dviračiu pasakojo Toma.

Ši kelionė buvo būtent tai, ką žmonės vadina išėjimu iš komforto zonos. Nepaisant to, kad pati ją susirado ir į avantiūrą įkalbėjo leistis vyrą, Toma neslėpė, kad pradžioje daug verkė.

„Klausiau savęs kam man to reikėjo? Vyras ir palaikė, ir pyko. Nes norėtų su visa grupe kartu minti, bet turi ir manęs palaukti – nors persiplėšk. Vėliau pasidarė lengviau ne tik psichologiškai, bet ne fiziškai. Po penkių dienų „mynimo“ buvo poilsio diena. Taip sutapo, kad tądien buvo ir mano gimtadienis. Tas gimtadienis, pasitinkant jį ant Atlanto vandenyno kranto, save įveikus, buvo ypatingas“, – neslėpė moteris. Tąkart aktyviai Maroke šeima praleido savaitę.

Su sūnumi jau leidžiasi į žygius

Aktyviai keliauti įpratusi šeima savo pomėgių neatsisakė ir gimus sūnui. Tiesa, kaip jau minėjo, karantinas šiek tiek sujaukė planus – teko kuriam laikui atidėti keliones į užsienį. Kol kas Adomas dar nėra buvęs jokioje svečioje šalyje.

„Mūsų vaikui 1,4 m., tai beveik tiek pat, kiek pandemijai. Pirmojo karantino metu turėjome nusipirkę kelionę į užsienį, bet ją atšaukė. N, o atėjus antrajam, jau spaudė darbai ir kiti dalykai. Taigi, kol kas apsiribojome vietinėmis kelionėmis. Tiesa, tikrai nesėdime namuose: į pirmąjį žygį su vaiku ėjome, kai jam buvo 9 mėnesiai. Tą kartą mūsų Beržonskiukas gavo jauniausio dalyvio diplomą ir specialią dovaną“, – pasakojo Toma.

Iš savo mamystės patirties ji gali pasakyti, kad sunkiausia keliaujant su vaiku susitvarkyti su vidine mamos būsena.

„Ar nesušals, nesušils, pavalgys, nepyks – tie klausimai kyla turbūt visoms. Dabar kai pagalvoju, kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau su juo keliauti. Juk kūdikystėje pienas visada šalia ir, jei vaikas ramus, tai gali važiuoti nors į pasaulio kraštą“, – savo mintimis pasidalino moteris.

Stumdydama vežimėlį per mėnesį nuėjo 365 km

Adrenalino ir azarto skonį mėgstanti Beržonskių šeima mielai dalyvauja ir iššūkiuose. Į vieną jų leidosi prieš metus. 2020 m. kovo 1 d. – balandžio 1 d. su kitomis mamomis, kurių vaikai taip pat, kaip ir Adomas, gimę 2019 m. lapkritį, Toma sugalvojo per mėnesį nueiti 100-200 km.

„Tie skaičiai tikrai nėra dideli, nes turit mažą vaiką, ypač pirmą, tai su vežimu norisi visą Lietuvą apeiti, – juokėsi Toma. – Kaip tik tada prasidėjo karantinas. Didžiąją jo dalį praleidome Plateliuose, uošvių vasaros namelyje. Buvau labai užsimotyvavus. O vyro palaikymas buvo dar didesnis. Jis primygtinai norėjo, kad aš laimėčiau pirmą vietą, nors, kaip aš juokavau, prizų tai niekas nedalino, kam stengtis?“, – iššūkio pradžią prisiminė keliaujanti mama.

Siekti rezultatų ir pirmos vietos savo žmonai vyras padėdavo ne tik žodžiais – dažnai po darbo ir pats prisijungdavo.

„Tada vaikas miegodavo tris kartus per dieną, tai tuos tris kartus į lauką ir keliaudavome. Paskutinėmis iššūkio dienomis su vyru praeidavome po 15-20 km per dieną. Balandžio 1-ąją buvome pasiekę 365 km.

„Dėl apvalaus galutinio skaičiaus kambaryje iki vidurnakčio suvaikščiojau vieną kilometrą ir skaudančiom kojom nuėjau miegoti.

Neslėpsiu – kojos tikrai skaudėdavo. Užtat ryte atsikėliau pati sau nugalėtoja, dar vieną iššūkį įveikusi. Tiesa, po to mėnesio tiek daug lauke stumdyti vežimą nebesinorejo, nebent atvažiuodavom į Platelius, kur kilometrai, einant ežero pakrante, atrodo, savaime renkasi“, – neslėpė moteris.

Aktyviai keliauja ir Lietuvoje

Toma įsitikinusi – jei norisi aktyvios veiklos su šeima ir vaiku, jos tikrai galima rasti. Tereikia dalyvauti, pvz., vežimukų lenktynėse.

Toks renginys 2020 m. rudenį vyko Klaipėdoje. „Tai buvo nedidelis, bet išskirtinis renginys. Pamenu, netrūko šurmulio, buvo geras oras. Mūsų rungtyje reikėjo bėgti 500 m. Nesitikėjau, kad bėgant mamos taip rimtai pažiūrės į šitą dalyką. Davus startą visos puolė bėgti, stumdamos tuos vežimus, o aš tik tada supratau, kad čia visos susirinko pirmą vietą laimėti. Bėgau ir aš ir laimėjau trečią vietą. Tada prasidėjo tėčių eilė. Maniškiams sekėsi dar geriau: vyras su Adomu atbėgo pirmieji“, – apie veiklas, į kurias mielai įsitraukia visa šeima, pasakojo Toma.

Gerėjant orams ji ragino šeimas išnaudoti visas laisvas akimirkas ir patyrinėti Lietuvą. Jai pačiai mieliausios yra dvi.

„Tai mano tėvų namai Kelmėje, kur prabėgo vaikystė, gyveno seneliai, kur, atrodo, oras šviežesnis, žmonės geresni. Antra – vyro tėvų namai Plateliuose. Čia vandens tiek, kiek aprėpia akys. Man asmeniškai Platelių ežeras daug geriau nei jūra. Šimtą kartų! Rytais gali nubėgti iki ežero 5 km arba 20 km suvaikščioti su vežimuku. Čia visada jaučiasi ramybė ir laisvė: vidinė ir tikroji“, – sakė „Keliaujančių mamų“ ambasadore Vakarų regionui tapusi Toma.

„Keliaujančios mamos“ bendruomenė džiaugiasi visų aktyvių šeimų atradimais ir planuoja plėsti ambasadorių tinklą. Tad norinčias tapti ambasadorėmis ir kituose Lietuvos regionuose, kviečiame aktyviai dalintis savo nuotykiais su vaikais žymint įrašus @keliaujancios_mamos Instagrame arba Facebook’e – @keliaujanciosmamos.
PARUOŠTUKAS

Naujausi įrašai

PRISIJUNK!

Didžiausią Lietuvoje keliautojų su vaikais bendruomenę gali rasti ir prisijungti patogiausiose socialinėse platformose.
Turi klausimų – KLAUSK! Nori pasidalinti patirtimi – RAŠYK mums! Turi idėjų – SUSISIEK!

Instagram
YouTube
LinkedIn
Meniu