Kas nenorėtų žiemą vietoje sniego kasimo su vaikais ilsėtis po palme kur nors kur šilta? Dėl šios priežaties vis daugiau šeimų pasiryžta jei ne visai žiemai, tai bent kelioms savaitėms nusipirkti bilietus į ten kur vasara. Tokiam „žiemojimui” ko gero pačia populiariausia vieta tampa Tailandas. Dalinamės mamos Agnės ir jos šeimos patyrimais ir patarimais.
Kaip atrodo Tailandas keliaujant su mažais vaikais taip pat galite pasiskaityti ankstesniame mūsų straipsnyje „Trys mamos ryžosi avantiūrai – kelionei į Tailandą su mažais vaikais: po paros skrydžio mus pasitiko 38 laipsnių karštis”.
Kelionės – gyvenimo dalis
Mūsų šeimai kelionės yra gyvenimo dalis. Prieš susilaukiant vaikų porą metų teko gyventi Kinijoje, tad tuo laikotarpiu nemažai keliavome po aplinkines pietryčių Azijos šalis. Grįžus į Lietuvą ir susilaukus pirmos dukros kelionės tapo artimesnės, aplankėme nemažai aplinkinių valstybių. Bet dukrai sulaukus vienerių, žiemą jau vykome pasišildyti į Šri Lanką. Ten nusprendėme, kad norėtume turėti tradiciją kasmet po žiemos švenčių bent porą savaičių pakeliauti ten, kur šilčiau. Tai tarsi susikurti antras vasaros atostogas, nes tikrąją vasarą mėgstame praleisti Lietuvos gamtoje. Visgi pandemija, karantinas, sesės laukimas mūsų svajonę atidėjo dvejiems metams. Šiemet po beveik dviejų metų kelionių tik Lietuvoje, po Kalėdų mūsų keturių asmenų šeima nuotykių ieškoti išvyko į Tailandą.
Tailande esame lankęsi prieš šešerius metus. Tuo metu su vyru keliavome po šiaurinę jo dalį, garsėjančią gamta, šventyklomis ir istorinėmis sostinėmis. Šį kartą kelionę suplanavome po pietinę dalį, kurioje, sakoma, galima rasti vienus gražiausių paplūdimių. Nors keliaujame su pametinukėmis dukromis, pusantrų metų Anele ir trejų metų Amadėja, savo kelionės tikrai neketinome apriboti. Rinkomės maršrutą, kuris būtų įdomus ir mums patiems. Tai reiškia, kad kelionės tikslas buvo keliauti ir pažinti šalį, o ne atostogauti ant jūros kranto.
Bankokas
Mūsų skrydžiai buvo į ir iš Bankoko. Buvome vieni paskutiniųjų spėję pasinaudoti ,,test and go“ programa. Nors Tailandas taiko įvairias programas ir išimtis atvykstantiems turistams, tačiau jų sąlygos keičiasi gana dažnai. Tad aktualijas mes sekėme facebook grupėje Tailandiečiai: Tailandas iš pirmų lūpų 🙏. Dėl taikomų atvykimo apribojimų visos kelionės metu jautėsi turistų apmažėjimas. Galime palyginti, nes matėme kaip Tailandas atrodė prieš pandemiją. Kadangi Bankoke jau esame buvę, tad jam skyrėme tik pusantros dienos. Su vaikais spėjome aplankyti mums labiausiai patikusią Wat Pho, arba gulinčio Budos, šventyklą. Mergaitėms šventykloje labai patiko. Didžiausią įspūdį paliko tai, kad prieš užeinant į maldos saleles reikia nusiauti batus. Taip pat aplankėme ir Wat Saket arba auksinio kalno šventyklą, nuo kurios atsiveria Bankoko panorama. Beje, Tailande gana griežtai laikomasi kaukių dėvėjimo taisyklių, jos privalomos visur, net lauke ir net vaikams. Visuomet prašydavo jas uždėti abiem vaikams einant į muziejus, šventyklas, skrendant lėktuvu ir pan. Bankoke su vaikais taip pat smagu važiuoti tuk-tuk’u. Tai visiškai kitokia transporto patirtis! Vaikams įspūdį padarė Lumpini parkas – čia lengvai sutiksite vandenyje gyvenančių varanų, vėžlių, vandens paukščių, yra vaikų žaidimų aikštelės.
Kančanaburi įdomybės
Antrąją dieną iš Bankoko vykome į Kančanaburi miestą. Čia mūsų tikslas buvo susipažinti su ,,mirties geležinkelio“ istorija. Mirties geležinkelis – tai japonų antrojo pasaulinio karo metais Mianmare ir Tailande statytas geležinkelis. Kad jį pastatytų japonai pavergė tiek vietinius gyventojus, tiek kelis šimtus tūkstančių karo belaisvių iš Australijos, Nyderlandų, JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų. Susipažindami su istorija, aplankėme karo belaisvių kapines, šalia esantį muziejų ir garsųjį tiltą per upę Kwai. Apibus tilto vakarais vyksta naktinis turgus, kur galima įsigyti suvenyrų ar pavakarieniauti, taip pat yra ir restoranų, nuo kurių terasų atsiveria tilto ir upės panorama. Nors maistas čia ne toks geras, tačiau vaizdai gražūs, apie šeštą valandą pravažiuoja traukinys. Taip pat vykome ir į Hellfire pass memorialinį. Hellfire pass – tai karo belaisvių ir vietinių Azijos vergų iškirstas tunelis tarp uolų, kur turėjo būti nutiestas geležinkelis.
Erawan krioklių nacionalinis parkas
Netoli Kančanaburio yra Erawan krioklių nacionalinis parkas. Automobiliu jis pasiekiamas per valandą nuo miesto. Čia įdomiausia tai, kad pradedant nuo žemiausios pirmosios krioklių pakopos lipama vis aukščiau – iki septintos. Visose pakopose galima maudytis, vandenyje plaukioja mažos žuvelės, kurios įlipus į vandenį priplaukia ir kramsnoja odą. Apatinėse pakopose, kur lankosi ir maudosi daugiausiai žmonių, jos tikrai didelės, mūsų vaikai ten į vandenį net nelipo. Nors pakopų yra septynios, su vaikais užlipome tik iki penktos – toliau kelias buvo pakankamai status ir nešti dukras darėsi vis sudėtingiau. Visgi šis parkas, mūsų akimis, labai tinkamas šeimoms: tėvams įdomu lipti į krioklius, vaikams – yra kur atsigaivinti. Po antrojo aukšto neleidžiama neštis maisto, taip siekiama sumažinti šiukšlių kiekį parke, todėl labiausiai ,,nusėstas“ yra antras aukštas, kur vietinių gyventojų šeimos piknikauja.
Krabi
Po Bankoko ir Kančanaburio skridome į Tailando pietus – Krabi regioną. Jis garsėja karstiniu kraštovaizdžiu ir gražiais paplūdimais. Pirmąsias naktis apsistojome Ao Nang miestelyje. Nors jame yra to paties pavadinimo pliažas, tačiau gerokai gražesni pliažai yra pasiekiami ilgauodegėmis valtelėmis – tai Railay, Phra Nang uolos paplūdimys ar aplinkinės salos. Porą pirmų dienų praleidome paplūdimiuose, o kai juose kiek pabodo, vykome iki Tigro uolos šventyklos. Į ją įkopti yra iššūkis visiems – iki kalno ir šventyklos viršūnės veda 1260 statūs laipteliai. Aš nešiau Anelę nešioklėje, vyras Amadėją ant pečių. Po 50 minučių buvome viršuje, tačiau tai tikrai buvo sudėtingiausias fizinis išbandymas šios kelionės metu.
Jei norite rasti nuošalų, kone privatų paplūdimį Krabi regione, kuris bus labai panašus į esančius salelėse, tačiau iki jo plaukti nereikės – tai Klong Muang paplūdimys. Apskritai, Tailando pajūris akivaizdžiai tuštesnis nei anksčiau. Nemažai turistų aptarnavimo sektoriaus neatsidarę, bankrutavę ar parduodami… Taigi tos vietos, kurios anksčiau garsėjo vakarėliais ar buvo pergrūstos turistų, dabar gali būti gerokai tuštesnės ar ramesnės.
Khao Sok nacionalinį parką
Iš Krabi regiono keliavome į Tailando perlą – Khao Sok nacionalinį parką, kuriame esantis ežeras ir jo apylinkių vaizdai prilyginami Kinijos Guilinui. Tiek turas po ežerą, tiek trekkingas po džiungles parke tikrai įspūdingi – čia matoma visai kitokia Tailando gamta nei jūros pakrantėse. Vaikams tai irgi puiki gamtos įvairovės pažinimo proga. Džiunglėse matėme įvairias beždžiones, agamas, gyvates, drugelius, paukščius, vorus ir kitus gyvius.
Puketas – poilsiui
Po dviejų savaičių keliaujant ir patiriant Tailandą norėjosi poilsio, taigi paskutinei savo stotelei pasitrinkome Puketo salą. Čia mūsų tikslas buvo pailsėti po pakankamai intensyvaus keliavimo po Tailandą. Pasidžiaugti saulės voniomis, juk nesinori grįžti namo neįdegus, ir atiduoti duoklę vaikams, kurie puikiai atlaikė visus tėvų numatytus Tailando pažinimo tikslus. Pasirinkome viešbutį su keletu baseinų, vandens kalneliais ir vaikų žaidimų kambariu. Tai vaikams padarė didelį įspūdį, nes dvi savaites jos turėjo vos porą knygelių pasakoms prieš miegą, o žaidimų ir veiklų tekdavo prisigalvoti iš to, ką rasdavo aplinkui. Toks sąmoningas vaikų atitraukimas nuo žaislų taip pat atskleidė jų kūrybingumą ir sutelkė jas bendram Tailando pažinimo tikslui.
Keliauti su vaikais Tailande paprasta, jei neminėsime fizinio nuovargio, kurį kelia kasdienis vaikų nešiojimas ir intensyvus keliavimas. Kadangi mūsų tikslas buvo kuo daugiau keliauti, pažinti ir pamatyti, vienoje vietoje neapsistodavome ilgiau trijų dienų, tad keliavome su dviem didelėmis kuprinėm. Vienintelė sąlyga mūsų pasirinktoms gyvenimo įstaigoms buvo baseinas, kuris tiek vaikams, tiek mums karštos ir intensyvios dienos pabaigoje būdavo tikrai nusipelnyta atgaiva.
Kelioniniai ir kasdieniai daiktai vaikams
Pusantrų metų Anelei turėjome ,,deuter“ firmos sportinę nešioklę, o Amadėja, kai pavargdavo, keliaudavo ant tėčio pečių. Vežimukas galbūt būtų išeitis Bankoke ar dažnai turistų lankomose Puketo vietose, tačiau mūsų atveju nešioklė buvo patogesnis pasirinkimas, nes lankytose vietose nebuvo šaligatvių, ėjome į žygius džiunglėse, paplūdimiais ir pan.
Sauskelnių Tailande rasti taip pat nesunku, jų yra visose maisto prekių parduotuvėse, tik kartais nebūdavo didesnio dydžio, tačiau jų rasdavome kitoje parduotuvėje.
Maistas: maisto atžvilgiu Tailandas mūsų šeimai labai tiko ir patiko. Čia gardūs kariai, kepti makaronai ir ryžiai su daržovėmis. Nevalgantiems mėsos ir žuvies, vietoje to visur siūlė kiaušinius ir/ar tofu. Vaikams ypač patiko gatvėse kepami roti blyneliai, kurie gali būti tiek sūrūs, tiek saldūs, taip pat ir trinti vaisių kokteiliai. Tiek viešbučių kambariuose, tiek nameliuose prie jūros būna virdulys, taigi vaikams galima paruošti užpilamų košių ar mišinuko.
Požiūris į vaikus: tajai labai rūpinasi vaikais, mūsų mergaitės visuomet būdavo pakalbintos, palinksmintos ir pavaišintos vaisiais, kol laukdavome savo maisto. Visada galite prašyti vaikams paruošti maisto atskirai, net jei jis neįtrauktas į meniu.
Tailandas yra puiki šalis šeimai pradėti tolimesnes keliones, nes čia galima rasti įvairiems pomėgiams ir skoniams tinkamų lankytinų vietų ir veiklų. Taip pat čia keliauja iš tiesų nemažai šeimų, todėl infrastruktūra yra pakankamai gerai išvystyta, ypač lyginant su kitomis Azijos šalimis, kuriose teko lankytis. Kadangi mėgstame keliauti aktyviai ir pažinti šalį, todėl jaučiu, kad po antrosios kelionės į Tailandą esame gerai susipažinę su šia šalimi. Nesakau, kad niekada čia negrįšime, nes tikrai dar liko neatrastų vietų, tačiau kitai kelionei rinksimės vietą, kurioje dar nebuvome.
Dalinamės patirtimi ir rekomendacijomis