Šveicarija: keliaujančio tėčio įspūdžiai

Kai karščiai kepina ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje, norisi kažko vėsesnio. Pavyzdžiui kelionės į kalnus. Dalinamės išsamia kelionės istorija iš vienos įspūdingiausių kalnuotų šalių Europoje – Šveicarijos. O dar smagiau dalintis keliaujančio tėčio pasakojimu.

Savo įspūdžiais ir pastebėjimais iš kelionės su šeima Šveicarijoje su “Keliaujančiomis mamomis” dalinasi Marius Čiuželis.
Šveicarija daugeliui yra svajonių šalis. Dėl savo aukšto pragyvenimo lygio, amžino neutraliteto, tikros (ar įsivaizduojamos) gerovės valstybės ir, neabejotinai, nuostabios gamtos ji traukia minias prašalaičių – kas stengiasi užsibūti ir įsitvirtinti, kas aplanko ir išvyksta. Tad ir mes šiemet nusprendėme aplankyti Šveicariją būtent dėl jos  gamtos.
Kristina, 20 profesinės veiklos metų praleidusi turizmo srityje, turi silpnybę tiesioginiams skrydžiams, tad iš Vilniaus atidarius naują kryptį į Ciurichą ilgai dvejoti neteko. Tuomet į automobilį ir dar tą patį vakarą atsidūrėm Ženevoje. Turime įvairių su šiuo miestu siejamų prisiminimų bei kelis nedidelius reikalus, tad norėjome jam skirti bent kelias dienas.
Greit tuos reikalus sutvarkę iškart pradėjom ieškoti Patek Philippe Museum. Seniai norėjau, tik dabar pavyko. Kosmosas. 4 aukštuose rasite visą šio išskirtinių laikrodžių gamintojo istoriją nuo kone 200 metų skaičiuojančių laikrodininkų darbastalių, staklių, instrumentų iki unikalios Patek Philippe laikrodžių kolekcijos, įskaitant jų karaliams kurtus ar serijinės gamybos pradžios laikus menančius eksponatus bei dar ankstesnių metų jau Sternų šeimos kaupiamos kolekcijos laikrodžius. Nukrito žandikaulis pamačius ir Lietuvos heraldika puoštus laikrodžius, kurių buvo net keli skirtingi modeliai, kurti skirtingoms personoms ar progoms. Banko karjeros laikais šiek tiek domėjausi haute horlogerie, bet šis muziejus tiesiogine to žodžio prasme nurovė stogą. Man net sunku suvokti visų ten saugomų gėrybių dabartinę vertę. Nesvarbu, domitės laikrodžiais ar ne, ten labai rekomenduoju apsilankyti.
Kadangi kelionės tikslas, vis dėlto, buvo gamta, Ženevoje neužsibuvome ir patraukėme link Alpių į Cermatą. Toks mažas miestelis, maitinantis didelį regioną aplink. Nes šalia turi begalinį traukos tašką – Matterhorną. Tai – ne aukščiausias Šveicarijos kalnas, sako, net ne techniškai sudėtingiausias. Bet neabejotinai gražiausias. Todėl pritraukiantis tūkstančius žmonių. Kas bando lipti, kam užtenka iš viršaus parasparniais pasidairyti, kas tiesiog aplink paropinėja. Nes to gėrio apstu ir žiemą, ir vasarą.
Pakeliui aplankėme požeminį ežerą Lac Souterrain de St-Léonard (sako, tai didžiausias požeminis ežeras, atrastas vos prieš 70-80 metų; tuomet ola buvo pilna vandens, bet po žemės drebėjimo dugnas pasėdo ir dabar galima smagiai pasiplaukioti) ir senbernarų fermą Barryland, kuri dukrai sukėlė ekstazę, o man paliko eilinio zoologijos sodo slogutį. Tikėjausi daugiau šunų, veiksmo, interaktyvių atrakcijų, o matėme tik 4-5 tingiai miegančius sen.. dramblius ir istorijos muziejų.
Cermate – žalia zona. Tai reiškia, kad savo automobilį turėsite palikti už kelių kilometrų esančiame Täsch miestelyje ir toliau keliauti taksi ar traukiniu. Tai kiek neįprasta, bet… Ir pačiame Cermate gausite elektrinę dėžę ant ratų, kuri nuveš į jūsų gyvenamą vietą. Arba galite patys miestelio kalnais kalneliais tąsytis lagaminus savarankiškai. Beje, važiuoti taksi 3 asmenų šeimai yra pigiau ir greičiau nei traukiniu.

Ką čia veikti?

Praleidom 5 dienas. Ir neužteko. Kiekvieną dieną (1) galima pėsčiomis ar dviračiais leistis į vis kitus kalnų žygius nuo kelių iki keliolikos kilometrų. Išnaudojom su kaupu: aukštyn-žemyn pėsčiomis, keltuvais ar traukinuku, apėjom 5 ežerų treką, kuris netikėtai virto gourmet treku, vidury niekur atradus begalinio gėro restoranėlį pavadinimu Rojus, net prie pačio kalno teko prisiliesti. (2) Galima grožėtis Alpėmis ir pačiu Matterhornu skraidant parasparniais. Išbandėm. Iki šiol nesu tikras mūsų pilotas buvo tiesiog geras pardavėjas ar sakė tiesą, bet jo istorija apie tai, kad jo pro-prosenelis iš mamos pusės buvo tarp pirmosios ekspedicijos laimingųjų, sėkmingai įkopusių ir grįžusių iš Matterhorno, pasiskraidymui suteikė savito žavesio. 1865 metų liepos 14 dieną į Matterhorn pirmąkart užkopė anglai Edward Whymper, Lord Francis Douglas, Charles Hudson, Douglas Hadow, pranzūzas Michel Croz, ir du Cermato gidai Peter Taugwalder (tėvas) ir Peter Taugwalder (sūnus, piloto pro-prosenelis). Douglas, Hudson, Hadow ir Croz žuvo leisdamiesi Hadow paslydus ir nusitempus kitus tris į prarają. Gidai Taugwalder’iai su Whymper’iu sėkmingai nusileido žemyn. Po to ilgai dar juos tąsė dėl neva tyčia nupjautų virvių, bet tai jau kitos istorijos dalis. (3) Galima pasikelti keltuvais ir patrekinti aukštumose. Darėm ir tai. (4) Galima aplankyti gretimus miestelius ir apžiūrėti jų grožybes, pvz., už 10 km nuo Cermato Randoje pastatytas ilgiausias pasaulyje kabantis pėsčiųjų tiltas. Puiki gero pusdienio pramoga, pradedant treku iki tilto ir baigiant pačiu tiltu. Pirmąkart prie to tilto, beje, nusprendėme eiti dar pakeliui į Cermatą, apie 18 val. Vietiniai kreivai į mus žiūrėjo linguodami galvas „grįšit su tamsa, pasisaugokit“. Ryžomės. Bet pusiaukėlėje apsisukome. Per didelės tam vakarui pasirodė mūsų užmačios ir per maža parengtis. Kitą dieną Monika ėjo su žemėlapiu rankoje, kuris netrukus virto tikru „motyvatoriumi“ – visąlaik gera pasitikrinti ar teisingam kely (jis vienintelis, bet vis tiek) ir kiek dar liko.  Tuomet ir einasi lengviau. Visgi, 500 sukilimo metrų.
Žodžiu, ten aktyvaus poilsio mėgėjų meka. Vėliau kelionėje įsitikinome, kad dažnas Šveicarijos kalnų kaimas siūlo panašias gėrybes. Gal tik išskyrus Matterhorną. Ir prie jo prilipusią infrastruktūrą, įskaitant daugiau ir įvairesnių restoranų, keltuvų ar nuorodų prašalaičiams.
Po Cermato mūsų kelionė tęsėsi aukštyn iki Interlakeno ir Oeschinen ežero. Tai 1600 m aukštyje kalnuose pasislėpęs 111 ha ežeras, susidaręs po milžiniškos nuošliaužos ir maitinamas daugybės kalnų upelių. Gilus, iki 56 m. Diena buvo karšta, kopti nesiryžome. Bet ir nuo keltuvų buvo galas paėjėti, tad su džiaugsmu šokome vandenin, kuris – oi, kaip netikėta – pasirodė toks pat šiltas kaip įprastą lietuvišką vasarą Baltijos jūroje. Kažkur išskaitėme, kad temperatūra buvo apie 18 laipsnių, nors galėjome ginčytis, kad ne daugiau 16 ar net 14. Bet ežeras buvo vertas jį pamatyti. Ir patirti.
Didžiausias teigiamas šios kelionės netikėtumas buvo visai atsitiktinai aptiktas Aare tarpeklis. Tai maždaug kilometro ilgio takas olose, atveriantis natūralios gamtos erozijos stebuklus, nuo kurių akys tiesiog raibsta. „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“ tiesiogiai pasitvirtino visu savo gražumu. Beje, kai į kitą tokį tarpeklį jau taikėm specialiai, jis labiau nuvylė, nei pradžiugino, nes buvo mažesnis, kur kas nepatrauklesnis ir neapleido jausmas, kad vietinis kaimas tiesiog gaudo pravažiuojančius turistus kabliuku. Tiek to, už verslumą negali pykti, tegul sukasi kaip išmano. Kur tikrai šveicarai perlenkė lazdą, tai Adelbolden miestelio „dangaus lizdas“ – toks aukštai aukštai kabantis supintas lizdas, kuris pardavinėjamas kaip kalnų sūpuoklės. Kėlėmės. Keliais keltuvais. Sumaišėm. Leidomės ir vėl kėlėmės. Kitais. Tuomet susidūrėm su švedų šeima, kuri ten fotosesiją žaidė. Žaidė 5 min. 10 min. 15 min. Pabodo laukti. Kai jau jų vaikai pasitraukė ir grįžo pas tėvą, maniškės nuėjo prie tuščio lizdo. O man teko išklausyti švedės tiradą – iš pradžių angliškai, po to, matyt susipratus, švediškai – kaip mes jai neleidom pasidžiaugti tuščiu lizdu… Jis nevertas to marketingo, kiek dėl jo daroma. Trosais pritvirtintas stabilus krepšys. Tiek to lizdo ir grožio. Į ant gretimo kalno esančias „giant swing“ jau ir nesikėlėm. Čiuželių dukart dėl to paties dar niekas neapgavo.

Maistas

Pasirinkimas platus ir kiekvienam pagal skonį ar kišenę. Nuo itališkos, vokiškos virtuvių iki azijiečių maisto. Nuo pubų iki fine dining restoranų, viename  kurių vietą medžiojome tris dienas. Suprantu, kad tenka papildomai susimokėti už krapus iš kaimo už va tos kalvos, ar už morkytes iš mano daržo aname miestelyje, bet gourmet smalsumas žudo labiau nei atsisveikinimas su kiek didesne nei už vidutinę vakarienę eurų suma. Buvo verta. Nustebino tai, kad po 20 val vis dar maistą gaminančių vietų skaičius sumažėja astronominiu greičiu ir tenka paplušėti, kad rastum kur ir kuo pamaitinti išalkusią šeimą. Kitą vakar planavome jau atsakingiau. Ir anksčiau.
10 dienų pralėkė per greit. Vėl sugrįžom į Ciurichą. Tarsi į dekompresinę įspūdžių kapsulę miesto adaptacijai ir namo. Kelionėje prisukom 1095 km, nors pusę laiko auto išdidžiai ir saugiai pūpsojo Täsch garaže. Patyrėm daug pirmų kartų ir tokios patirtys beigi atradimai yra bene maloniausia kiekvienos kelionės dalis.

Keletas praktinių patarimų:

1. Keliaukit. Kur norit. Kur galit. Bet keliaukit. Tuomet grįžkit, pasitaupykit (jei reikia) ir vėl keliaukit. Atradimai, įspūdžiai ir teigiamos emocijos atperka viską.
2. Šveicarijoje auto vs traukinio pasirinkimas dažnai nusveria pirmojo naudai. Ypač po šalį keliaujant ne vienam. Tik čia slypi nedidelis pavojus. Užsisakiau Mini Cooper, gavau Sport versiją. Tokią, kur paspaudi ir gauni. Paspaudi dažnai net nejausdamas. Ypač greitkeliuose. Susivoki tik tuomet, kai pasijunti tarsi ant raudono kilimo blykstėms šaudant tavo pusėn – radarų ten išties daug ir ne apie visus juos vairuotojai informuojami avansu. Arba ne visus lengva pastebėti. Tad teko prie to priprasti. Vis dar laukiu pirmosios dienos laimikių pinigine išraiška. Važiuojant kalnuose šios problemos nelieka, nes kartais net leistino greičio nesinori pasiekti – galvoji sau, ir kur jie visi taip lekia? oi, ir vėl posūkis! Mums su Monika patiko, Kristinai – nlb.
3. Pinigai. CHF ir EUR kursas artimas 1, tad atsiskaitinėti eurais ar frankais esminio skirtumo nėra, ten priima abi valiutas vienodai. Vietomis netikėtai „stringa“ mokėjimo aparatai, grynųjų patartina visąlaik turėti. Bet jei apie tai padavėjai neįspėja iš anksto, o jūs grynųjų neturite – galėsite ir nemokėti. Už svetimas klaidas Šveicarijoje mokėti nereikia. Tik už savo. Kartais galite nemokėti ir pasiūlęs atsiskaityti dideliu banknotu: kadaise norėjau autobuse už bilietą < 2 CHF susimokėti 200 CHF banknotu, tai vairuotoja tik išpūtė akis ir numojo ranka – kitą kartą. Taip taip, ir bent kelių skirtingų bankų korteles verta turėti. Jei vienam bankui 7 CHF pirkinys pasirodytų įtartinas ir jis staiga nuspręstų užblokuoti jūsų kortelę, turėsite kitą. Po šio įvykio man rašė net kelių portalų žurnalistai prašydami detalių. Kadangi bankas kitą rytą viską sutvarkė, toliau eskaluoti situacijos nebuvo prasmės, o ar bus sureaguota į mano siūlymą žurnalistams iš esmės pasikalbėti su bankais dėl jų taikomo perteklinio „saugumo“ ir „self serving“ požiūrio – netrukus pamatysime. Atsakau visiems sureagavusiems į aną mano įrašą – aš visuomet turiu bent trijų bankų korteles, įsk kreditines + grynųjų, tad daugiau norėjosi patrolinti pačią absurdo kupiną situaciją ir banko pasiūlytą „greitąją“ pagalbą iš serijos sugauk žąsį, sulauk kiaušinio, sumušk kevalą, rask kortelę ir durk ja bankomatui į širdį nepamiršdamas sumaigyti magiškojo pin kodo. Ir tuomet vėl galėsi atsiskaitinėti telefonu. Visa tai kalnuose. Kur apstu išsižiojusių tavęs laukiančių bankomatų. Kur net fizinės kortelės nesineši.
4. Lietuviai – taupytojai, tad norintiems pataupyti pravartu pasidomėti auto draudimo sąlygomis. Mums auto draudimas kainavo 37 CHF/dienai. Jei planuojate vykti į Cermatą ir žinote, kad auto stovės, galbūt galima pirkti draudimą ne visam laikui. Tokia mintis šovė jau Lietuvoje, nesu tikras ar taip draustų, bet pasidomėti verta. Beveik 200 „laisvų“ CHF galite skirti keltuvams, vakarienei, net pirkiniams, vietoj tuščio „deginimo“ garaže.
5. Populiariuose turistiniuose miesteliuose ir kainos turistinės, tad neverta skubėti parduotuvėje pirkti patikusio daikto. Nebent reikia „čia ir dabar“. Turėdami kantrybės tą patį galite įsigyti online -30-50% ir netgi atsisiųsti norimą prekę per kitas 3-4 dienas į savo būsimą viešbutį (jei žinote kur nakvosite). Arba namo. Po pandemijos draudimų ten daug turtingų Pietryčių ir Vidurio Azijos atstovų, tad kainų leisti nėra prasmės netgi sezonui einant į pabaigą. O pasirinkimas tikrai didelis. Daugiausia, žinoma, aktyvaus laisvalaikio prekių nuo aprangos iki įrangos,  bet rasite ir laikrodžių, ir papuošalų, ir t.t.
6. Šokoladas? Sprungli. Vienareikšmiškai. Bet tik didžiuosiuose miestuose. Kava, kiti desertai ir pats šokoladas – verti didelio grieko.
Netrukus bus savaitė kaip grįžom, bet vis dar kamuoja savotiškos „pagirios“ – vėl sėsti prie kompo 10 val./dieną reikia gerokai prisiversti. Iki kitos išvykos.

Kviečiame dalintis patirtimis

Turite patarimų keliaujančioms šeimoms su vaikais? Esate aplankę įdomių vietų? Išbandę smagių pramogų? Pasidalink savo įspūdžiais su kitais!

Naujausi įrašai

PRISIJUNK!

Didžiausią Lietuvoje keliautojų su vaikais bendruomenę gali rasti ir prisijungti patogiausiose socialinėse platformose.
Turi klausimų – KLAUSK! Nori pasidalinti patirtimi – RAŠYK mums! Turi idėjų – SUSISIEK!

Instagram
YouTube
LinkedIn
Meniu