Kelionės autobusu su vaikais: mama dalinasi, kodėl renkasi tokias keliones

Vis dėlto kelionės autobusu neišnyko taip, kaip dinozaurai po meteorito smūgio. Ir jos populiarios tarp šeimų su vaikais! Kaunietė Inga Vaitkūnė pasakoja, kodėl kartais renkasi tokį keliavimo būdą, kokie autobuso pliusai ir minusai. Inga augina beveik 2 metukų Luką ir 7 metų Jorį.

Pirmieji bandymai – dienos ekskursijos

Su Joriu pradėjau keliauti gana anksti. Pamenu, kai atostogavome Juodkalnijoje, norėjosi pamatyti ne tik viešbučio teritoriją ir pliažą. Tokia jau esu – geriau valgysiu makaronus, bet keliaudama aplankysiu kuo daugiau vietų. Taigi pasižiūrėjau, kad vienai su vaiku nuomotis automobilį neapsimoka, ir užsisakiau dienos ekskursiją autobusu. Vietinė kelionių agentūra dar suabejojo, ar Joris tokiai pramogai ne per mažas.

Agentūra net buvo nustačiusi, kad keliauti gali vaikai nuo šešerių metų. Vis dėlto Jorį priėmė, nes sugebėjau įtikinti, kad Joris sugebės išbūti netrukdydamas kitiems ir bus pakankamai ištvermingas 12 valandų kelionėje. Ir jis tikrai vyriškai ištvėrė visos dienos ekskursiją į kalnus! Po to buvo ir kitos ekskursijos, vienos jų metu autobusu važiavome iki Skadar ežero, kurio paviršių ir pakrantes formuoja unikalus augalų derinys, sukuriantis ištisus „plaukiojančius kilimus“. Man tie vaizdai iki šiol stovi akyse. O Joriui didžiausią įspūdį padarė Havajų pica, smėlis ir visur vaikštantys kačiukai. Vaikai tokie paprasti – jiems nereikia pasaulio stebuklų, jie laimingi, kai gauna skanumynų ar jiems leidžiama pažaisti. Taigi suderinome abiejų mūsų poreikius.

Vasaros kelionė į Lenkiją

Padrąsinta ekskursijų sėkmės, nutariau leistis į ilgesnę kelionę autobusu. Su drauge ir vaikais ėmėme planuoti savaitgalio kelionę į geriausius Lenkijos pramogų parkus. Tokį ekskursijų paketą siūlė viena kelionių agentūra. Per tris dienas buvo numatyta aplankyti „Suntago“ pramogų parką, garsiąją ,,Energylandią“ ir kilnojamąją Hario Poterio parodą. Visa programa orientuota į vaikus, tad nepabūgau važiuoti su šešiamečiu Joriu.

Kai ryte atėjome į autobusą, pamatėme, kad mūsų vaikai turbūt patys mažiausi iš visų keliaujančiųjų. Bet mes jautėmės drąsiai, nes buvome pasiėmusios įvairių pramogų vaikams užimti.

Anksti ryte, žinoma, pravertė pasiimtos kelioninės pagalvės, vaikai sūpuojami autobuso truputį numigo. O paskui laukė žaidimai – buvau paėmusi „Uno“ kortas, vaikiškų žurnalų, kryžiažodžių, net kelioninę šachmatų lentą. Tokios veiklos neužima daug vietos lagamine, bet labai sutrumpina kelią. Žinoma, skanumynai irgi atliko savo vaidmenį, bet žaidimai vaikus džiugino labiausiai.

„Keliaujančių mamų“ patarimai

Aš pati esu aktyvi „Keliaujančių mamų“ bendruomenės narė, dalinuosi savo patirtimi, o kartu mielai paskaitau ir kitų mamų nuomonių. Prieš trijų dienų kelionę autobusu nerimavau, ar Jorio neužsups tokia ilga kelionė. Mat kartais važiuojant automobiliu jį pradeda pykinti. Iš kitų mamų sužinojau, kad verta nusipirkti pykinimą slopinančių tablečių „Travel“, be to yra ir specialių apyrankių, kurios palengvina vaiko savijautą. Įsigijau šių priemonių, bet, laimei, jų neprireikė. Joris jautėsi puikiai.

Žiemos kelionė į Laplandiją

Po gero pusmečio ėmiau planuoti kitą kelionę, šįkart ne ten, kur šilta, o kur labai šalta. Joris dabar tokio amžiaus, kai dar domisi Kalėdų Seneliu, tad pagalvojau – kada, jei ne dabar? Buvo mintis keliauti ten savarankiškai, tačiau kai pradėjau domėtis lėktuvo bilietų kainomis, pamačiau, kad naujametiniu laikotarpiu jie labai brangūs. Važiuoti automobiliu nenorėjau – žiemos sąlygomis vairuoti būtų tikrai sudėtinga.

Vėl su drauge ir vaikais radome gerą kelionių agentūros pasiūlymą – į priekį skristi lėktuvu, o iš Laplandijos į Lietuvą grįžti autobusu. Išskristi turėjome sausio 1-ąją. Taigi su draugais linksmai sutikome Naujuosius metus, porą valandų nusnūdome ir išvažiavome į oro uostą.

Šįkart, be žaidimų vaikams, buvome apsirūpinę ir specialia apranga – termodrabužių komplektais. Nors Lietuvoje ši žiema buvo šalta, ten pasitiko beveik 30 laipsnių šaltis. Kai išlipome Oulu mieste, apstulbino žiemos grožis – sniegas, skaidrus oras. Labai ilgai atvirame lauke būti neteko. Daugiau sušalome nebent laukdami pasivažinėjimo elnių kinkiniais. O šiaip sušalus gali užsukti į kavinukę. Buvome pasiėmusios ir savo termosus su karšta arbata. Vaikams nebuvo šalta – vos radę kokį kalniuką, imdavo čiuožinėti, gaudyti vienas kitą. Kelionės kulminacija buvo apsilankymas Kalėdų Senelio rezidencijoje. Vaikams buvo truputį nedrąsu – juk čia tikras Kalėdų Senelis, ir dar kalbantis angliškai! Bet kadangi nusifotografuoti su Seneliu eina visa šeima, tai mūsiškiai šalia mamų įsidrąsino. Kiekvienas vaikas iš Senelio gauna ir dovanėlę.

Kalėdų Senelio rezidencijoje yra puikių pramogų vaikams – čia galima dekoruoti meduolius, pasivažinėti traukinuku ir t.t.

O namo grįžome su dviem nakvynėmis. Pirmąją dieną autobusu atvažiavome iki Suomijos miesto Temperės, pakeliui aplankydami zoologijos sodą. Kita nakvynė buvo numatyta Taline – turėjome puikią vakarinę ekskursiją po miestą, kuri įdomi ir tėveliams. Pajutome šventinio Talino atmosferą, nes visas miestas buvo išpuoštas Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Taigi kelionės programa buvo sudėliota taip, kad sėdėjimą autobuse keistų kokių nors objektų lankymas, tada vaikams neatsibosta.

Tiesa, turiu pastabų – kelionių agentūros galėtų labiau kreipti dėmesį į keliaujančiųjų amžių. Pavyzdžiui, maršrutai į pramogų parkus arba Laplandiją skirti vaikams, daugiau nei pusė autobuso buvo įvairaus amžiaus vaikai. Tačiau gidai neorganizavo bendrų žaidimų ar pramogų – o juk tai sukurtų draugišką atmosferą, vaikams kelionė neprailgtų. Galėtų būti pagalvota ir apie vaikiškus filmukus, muziką. Atrodo, reikia taip nedaug, kad kelionė būtų dar šaunesnė!

Privalumai ir trūkumai

Man didžiausias kelionių autobusu pliusas yra tai, kad ir mes, tėvai, galime atsipūsti ir niekuo nesirūpinti. Nereikia sukti galvos, kur parkuoti mašiną, kaip patekti į viešbutį ar kur pietauti. Viskuo jau yra pasirūpinta, gali kokybiškai leisti laiką su savo vaiku. Juk kasdienybėje per darbus ir nuolatinį lėkimą rečiau kada prisėdame kartu pažaisti. Arba tiesiog tylomis pabūti šalia.

Keliaudamas autobusu esi ir dviese (su tuo, kuris sėdi šalia tavęs), ir kartu jautiesi keliautojų bendruomenės dalimi. Važiuodamas matai, kaip keičiasi kraštovaizdis, kaip vis tolsti nuo savo namų, pamažu atsiveria nauji vaizdai. To skrisdamas lėktuvu nepatiri.

Pastebėjau, kad Joriui keliauti autobusu patinka, jis nezyzia ir neklausinėja, kada atvažiuosime. Iš anksto būname aptarę, koks numatytas kelionės maršrutas, jis žino, kas mūsų laukia. Kai keliauji su grupe, negali sau leisti miegoti kiek nori – paprastai viešbučiuose būna ankstyvi pusryčiai, kad kuo daugiau per dieną pamatytume ir aplankytume. Ta disciplina kartais atrodo kaip minusas, bet paskui pagalvoji, kad keliaudamas savarankiškai ir patinginiaudamas tikrai nepamatytum tiek daug, kiek dabar pamatei.

Minusai? Vaikai tokiose kelionėse nemato jokių minusų, jiems įdomu ir smagu! O aš, kaip suaugęs ir nemažai keliavęs žmogus, kartais pasigendu laiko labiau patirti tas vietas, kurias lankome. Norėtųsi neskubėti. Skaniai pietauti ir juoktis su kompanija, o ne žiūrėti į laikrodį, kiek liko iki tos valandos, kai turėsime būti autobuse. Manau, pagrindinis minusas yra labai didelis kelionės tempas. Ir, žinoma, kelias namo, kai jau viskas aplankyta ir patirta, kai lieka tik įveikti šimtus kilometrų sėdint autobuse.

Planuose – kelionės su abiem sūneliais

Per beveik dvejus gyvenimo metus mūsų mažylis Lukas jau keletą kartų skrido lėktuvu. Auga ir dar vienas keliautojas – lėktuvuose jam labai patinka! Kai truputį paūgės, planuojame yra su abiem berniukais išvažiuoti į Legolendą ar Vokietijos pramogų parkus. Kelionių autobusu dar tikrai bus!