Austrija su vaikais: parodysim vaikams visus kalnus!

,,VAIKAI, MES JUMS PARODYSIM VISUS PASAULIO KALNUS!” – drąsiai sako mama Toma. „Keliaujančios mamos” kalbina Tomą kaip jos šeimai sekėsi įgyvendinti tokį pažadą kelionėje po Austrijos kalnus.  Tomos kelionės istorija ir patarimai.

Apie autokeliones per kalnus dar skaitykite čia: Per Europą – nameliu ant ratų, Kelionė automobiliu iki Albanijos, Automobiliu po Europą: mamos kelionė su dviem vaikais.

Mama Toma Beržonskienė: „Šiuo pasakojimu apie mūsų šeimos kelionę automobiliu į Austriją noriu ne tik papasakoti apie aplankytas vietas ir patirtus įspūdžius, kurie be abejonės išliks mūsų visų atmintyje visą likusį gyvenimą, bet ir apie tokio keliavimo privalumus, patogumus, pasiruošimą bei nusiteikimą. Apie nusiteikimą ne tik kelionėse, bet ir gyvenime. Ir apie aplinkinių nuostabą, pagyras ir požiūrį apie keliones su tokiais mažais vaikais. Bet ar tikrai mažais? Bet apie viską nuo pradžių.”

Kelionės pradžia

Iki šitos kelionės į Austriją automobiliu su pusantrų metų Adomu esame skridę į Graikijoje esančią Taso salą, o vėliau prisitaikydami prie koronos situacijos tenkinomės įprastais užsiėmimais Lietuvoje. Adomas dalyvavo vežimukų ir paspirtukų lenktynėse, keliuose “Vilties bėgimuose”, žygiuose… Tada pirkom namus, keitėm miestą, tvarkėmės, gimė sesė ir mūsų keturių asmenų šeimos pirmoji vasara prabėgo tiesiog nuosavame kieme. Na, o šią žiemą pradėjome kalbėti apie šios vasaros keliones. Jau vien planavimas ir kalbėjimas apie jas sukelia didžiulį malonumą! Vyro darbas ir mano laikas motinystės atostogose leido rinktis mums patogų laiką keliauti. Liepos vidurys tarp visų veiklų buvo pats tinkamiausias. Susidėjome daiktus ir išvažiavom. Žinojom tik vieną – Austrija ir Tirolio kraštas bei snieguoti kalnai, o daugiau, kur akys nuves!

Tik įsėdom į mašiną ir Adomas paklausė:

• Tėti, o kada jau bus snieguoti kalnai?
• Už dviejų dienų Adomai, – atsakė vyras.
• O čia ilgai? – paklausė susimąstęs.
• Ilgai!

Su planu ar be plano?

Ilgai, bet kelionė neprailgo. Važiavom be aiškaus plano ką aplankysim ir tikslo, kiek nuvažiuosim. Žinau, kad kitiems jau vien pats sakinys kelia įtampą. O mums atvirkščiai, aiškus planas atima pusę atostogų laisvės. Mūsų pagrindinis tikslas buvo pailsėti, atitrūkti nuo kasdienybės ir vaikams parodyti pasaulį, o Austrija tam labai tinkama kryptis. Prieš kelionę parsisiuntėme dvi programėlės. Tai “Park4night”, kurioje buvo galima rasti visą sąrašą kempingų (mat buvome susiruošę viską nakvynei palapinėje). Bei antroji – “Austria Travel Guide”, kur galėjai pamatyti visas siūlomas aplankyti įdomesnes, įsimintinas vietas bei jas pasižymėjus susidėti į žemėlapį. Aplankei, atžymi ir keliauji toliau. Na, o nakvynės – kur papuls. Pavargsim, kažką netoliese “pabookinsim” ir viskas.

Kaip sutalpinome daiktus ir kokie svarbiausi?

Besidalindami kelionės akimirkomis savo socialiniuose tinkluose atostogų metu gavome nemažai žinučių su klausimais, kur gi mes sutalpinome tiek daug daiktų? Tai labai paprastai – nusipirkome bagažinę ant stogo! Beje ir grįžus jos nenusiėmėme, naudojame kasdienėm kelionėm, labai patogus dalykas. Taigi toje bagažinėje tilpo trys lagaminai rūbų: vaikams po tradicinį mažiuką, o mums – didysis. Įprastoje bagažinėje buvo: vežimas, dviračio kėdutės, dvi kuprinės, dviračio krepšiai, nešyklė, kuprinė/nešyklė, mini šaldytuvas, keturi šalmai, Adomo balansinis dviratis, lietpalčiai, turistinė dujinė viryklė, palapinė, keturi miegmaišiai, keturios lauko kėdės, staliukas… Skamba tikrai nejaukiai! Matyt mašina prieš keliones turi sąvybę stebuklingai padidėti! Ant automobilio pritvirtinto dviračių laikiklio prisikabinome dviračius. Na, o pačiame salone buvo  reikalingiausi dalykai: užkandžiai, daiktai vaikų užimtumui, pledukai, vandens atsargos ir, aišku, mes.

Vaikų užimtumas kelionėje

Vaikų užimtumui neturėjome kažko labai specialaus: žurnaliukas su lipdukais, knygelės, žirklutės, modelinas, flomasteriai, keli šviečiantys dalykai, įdomesni užkandžiai, po kelis naujus smulkius daiktus… Vis paduodi kažką naujo ir vėl keli kilometrai ramesni. Pirmos dienos, žinoma, buvo sunkesnės. Ne tik vaikams, bet ir mums. Kol supratome kada reikia sustoti, kada užkąsti, kada vaikams naujos veiklos duoti. Na, o atostogoms įsibėgėjus, Beržonskiukai pagavo kelionės režimą bei nuotaiką ir tiesiog su džiaugsmu sėsdavo į mašiną klausdami “Tai ką mums šiandien parodysit?” Rimtai! Kelionėje su vaikais buvo netgi lengviau negu namie. Jei automobilyje – tai svarbiausia iš anksto paruošta veikla. O jei lauke, tai dažniausiai jie būdavo dviračiuose, nešynėse ar tiesiog laimingi lakstydavo ir džiaugdavosi laisve, vistiek tose kėdutėse išsėdėti sunku. Bet jei reiktų kelionėje parašyti balą tiesiog vaikams, tai jis būtų 10 ir dar pusė. Nemeluoju ir didžiuojuosi. Agota dar maža, bet Adomui telefoną ir filmukus stipriai ribojame, tad kelionėje jų neprireikė nei karto. Tuo irgi didžiuojamės.

Didžiausią įspūdį palikusios vietos

Papasakosiu jums apie mums didžiausią įspūdį palikusias vietas. Mielai smulkesne informacija pasidalinčiau su besidominčiais ir besiruošiančiais ten pat keliauti žmonėmis. Austrija tiesiog nuostabi! Keliaukite!

Adršpadų – Teplicės nacionalinis parkas

Pirma rimtesnė ir labai patikusi antros dienos vakaro stotelė Adršpadų – Teplicės nacionalinis parkas visai prie pat Lenkijos/Čekijos sienos. 17 kvadratinių kilometrų plotas, pilnas uolų ir primenantis mistines hobitų žemes. Vieta taip netoli nuo Lietuvos, bet atrodo tartum visiškai kitas pasaulis: ramybė, gamta, tyla. Deja, neužteko laiko, atvykom apie 17 val. vakaro, o parkas dirba iki 21 val., tuo tarpu vaikščiojimo ten užtektų visai dienai. Bilietus ir parkingą pirkome internetu. Viskas labai lengva ir paprasta. Beje, uolų viduje šaltoka, tad reikėtų nepamiršti ir šiltesnių drabužių, o jeigu norėsite gražesnio, įspūdingesnio kelio, nes galima riktis iš kelių ten esančių variantų, tai vežimėlius teks palikti mašinoje, kitaip teks neštis rankose, nes tiesiog pro mažesnius uolų tarpus su dideliais daiktais nepralysite.

Kalnų miestelis Gmundenas

Antra labai patikusi vieta – Gmundenas. Užsienietiškas jausmas. Kavinių šurmulys, bet tuo pačiu ir ramybė, žydras vanduo, kalnų didybė, jachtos…Gmundenas garsėja savo keramika ir tai matosi ne tik viešbučio indų pasirinkimuose, bet ir visose parduotuvių vitrinose. Miestas apsuptas Trauno ežeru, o ežero viduryje stūgso pilis su Shloss Ort bažnyčia. Vaizdas įspūdingas. Iki jos galima nueiti pėščiomis ir apeiti ratu arba padaryti kaip mes – apvažiuoti dviračiu. Dviračiais apvažiavome visą miestelį. Du kartus. Važiuojant vėlai vakare vaikai kėdutėse užsnūdo, o ryte važiavome anksti, kada visa pakrantė dar miegojo. Nuostabus jausmas. Mums ši vieta taip patiko, kad… Papasakosiu vėliau.

Sigmund – Thum Klamm tarpeklis

Sigmund – Thum Klamm didžiulį įspūdį palikęs 32 metrų gylio ir 320 aukščio tarpeklis, susiformavęs nuo tirpstančių ledynų vandens, kuris išgraužė didžiulę vagą kalnuose ir suformavo tokį įspūdingą gamtos grožį. Kaina apie septynis eurus, bet jausmas vertas visų septyniasdešimties. Virš galvos kriokliai, apačioj kriokliai, buvome per lietų, bet lietus nepamaišė, o kaip tik dar labiau padidino įspūdį. Nebijokite blogo oro, nes juk žinot seną gerą pasakymą, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Šokom į lietpalčius ir į trasą! Vaikus nešėmės nešyklėse, labiausiai tokiose vietose pasiteisinęs dalykas. Perėjus trasą kalnų keliukais galima nueiti iki kavinės ir vaikų žaidimų aikštelės bei apsukus ratą grįžti iki automobilio.  Vienintelis šio tarpeklio minusas – kelias per trumpas, per greit praėjom, o grįžti atgal kaip ir negalima, išeini pro vartus ir viskas..  Tad neskubėkite ir gėrėkitės!

Mėgstantiems dviračius

Dviračių miestelis Saalbach Hinterglemm. Vieną atostogų rytą supratome, kad pabudome dviračių rojuje. Keliai į kalnus – dviračiams. Aikštelės – dviračiams. Specialios plovyklos irgi dviračiams. Apie tokį miestelį išvis nebuvome girdėję, bet buvome girdėję, kad yra tokia kortelė, kurios dėka galima pasinaudoti kažkokiomis nemokamomis paslaugomis ir ją duoda kai kurie viešbučiai.

Viešbučio, kuriame apsistojome, darbuotojas kaip tik pasiūlė pasinaudoti ta specialia kortele ir nemokamai pakilti funikulieriumi į kalnus, į dviračių trasą. Austrijoje nemažai vietų ir apžvalgos bokštų į kuriuos pakilus pamatysi nerealų kalnų vaizdą. Visų jų kaina apie 50 eurų asmeniui. Domėjomis keliomis vietomis, bet vis nenusprendėm kurią išsirinkti ir staiga gavom tokį nemokamą šansą.

Mūsų šeima mėgsta dviračius, vyras ypač, taigi ne tik pasigėrėjome vaizdu, bet jis pasinaudojo galimybe nuvažiuoti nuo kalno sunkiausia trasa. Tiesa, trasos pritaikytos profesionaliems dviračiams, todėl važiuoti sunku, bet pabandyti verta. Kol vyras leidosi nuo kalno, mes žaidėme vaikų žaidimų aikštelėje. Vėliau pasinaudojome kitu funikulieriumi ir dar viena trasa leidomės jau kartu su visa šeima. Beržonskiukai laimingi žvalgėsi. Prisiminėm, kaip dar iki atsirandant vaikams važiavome į Maroką, į dviračių žygį, kuriame per penkias dienas numynėme 300 kilometrų. Nors kalnai ten buvo daug pavojingesni ir trasos sunkesnės, bet vežti vaikus Austrijoje atrodė daug sunkiau. Sunkiau, nes atsakingiau. Visgi brangiausias mūsų turtas. Tad jeigu ir jūs, kaip ir mes mėgstate dviračius, tai Saalbach Hinterglemm miestelis turi būti jūsų lankytinų vietų sąraše.

Kitos lankytinos vietos

• Jau planuodami kelionę vaikams akcentavome, kad važiuosime pamatyti snieguotų kalnų, o Austrijoje juos rasite Alpių kelyje. 40 eurų kainuojantis, 48 kilometrus besitęsiantis ir 36 posukius turintis Alpių kelias su tais žadėtais snieguotais kalnais atėmė žadą. Jausmas lyg menuly. Kalnų ežerai, kriokliai. Šalta, snieguota, tylu, pavojingi posūkiai. O vaikai – pramiegojo! Gerai, kad iš vakaro buvo spėję kelis snieguotus kalnus pamatyti, kitaip pažadas liktų neišpildytas. Specialiai nebežadinome, nes buvo tikrai šalta, o ir vėlu. Alpių kelias dirba iki 21 valandos vakaro, vėliau jis tiesiog uždaromas, tad išsruošti reikėtų kuo anksčiau.
• Schafberg Bahn. Traukiniai Adomo didžiulė meilė. Mes gyvename šalia geležinkelio, traukinius tikrąja ta žodžio prasme matome per langus, bet važiuoti su traukiniu į tokio grožio kalnus visai kitas reikalas. Raudonas traukinukas, lėtai kylantis ir  leidžiantis pasimėgauti vaizdu, buvo paskutinė atostogų stotelė visam mūsų lankytinų vietų sąraše. Bilietas apie 50 eurų, vaizdas užkilus, o užkyli tikrai labai aukštai, man asmeniškai gal net gražesnis už Alpių kelio vaizdus. Nežinau ar esu mačius kažką labiau mėlyno. Kavinė viršuje, vaikams ledų, tėvams kavos ar užkandžių, viešbutis ir vienas po kito besikeičiantys raudoni traukinukai toje mėlynėje. Buvo sunku patikėti, kad tai buvo realybė, o ne koks instagraminis filmukas prieš miegą. Verta!

• Ir tada dar kartą Gmundenas. Aplankę visas norimas vietas nusprendėme, kad jau laikas namo. Vyras lyg ir norėjo grįžtant dviračiu pasivažinėti po Vieną, sustoti Prahoje, o man atrodė, kad kelias namo ir taip ilgas, beje, abiejuose miestuose jau esame buvę, tai norėjosi tiesiog namo. Po pasivažinėjimo traukinuku sėdom į mašiną ir už kelių valandų atsidūrėme Čekijoje, mat buvome visai netoli sienos. Kirtus tą sieną abu susikibom už rankų, susigraudinom ir kažkaip nesupratom, kaip taip greit palikome Austriją. Jeigu šiandien Čekija, tai rytoj Lenkija ir tada jau Lietuva? Taip greit? 

Kelionė namo

Sėdžiu mašinoj, lietus lyja, ieškau nakvynės Čekijoje ir suprantu, kad jei kas leistų laiką atsukti atgal, tai aš mielai po Prahą ir Vieną su tais dviračiais pasivažinėčiau. Naktis sunki, vaikai išsiblaškę, galvoje šimtas minčių. Atsikėlėm ir garsiai išsakėm visokius galimus kelionės baigties variantus ir nusprendėm, kad šiandien apsisukti atgal 200 kilometrų yra visiškas niekis prieš tuos kelis tūkstančius, kuriuos iki čia atvažiavom. Taigi mes susikrovėm daiktus ir išvažiavom atgal į Austriją, į Gmundeną. Ten, kur palikom savo širdis tik atvykus. Deja, bet aną kartą užsakyto viešbučio nebegavome, radom tik vieną laisvą, dukart brangesnį už visus lankytus viešbučius kelionės metu, užtat su terasa, kurioje vaizdais tiesiog mėgavomės. Žiūrėjom į kalnus, į plaukančias jachtas, į kylančius funikulierius ir lyjantį lietų. Vėliau išėjom pasivaikščioti, grįžom iki apatinių sušlapę, bet tokie laimingi ir pilna širdimi. Jeigu nebūtumėm apsisukę, būtų tikrai kažko trūkę, o pabuvus Gmundene ir dar kartą aplankius tą pakrantę bei Shloss Ort pilį – nebetrūko nieko. O tada jau namo. Po dešimties dienų savo namų buvom labai pasiilgę ir grįžę jais džiaugiamės taip pat, kaip ta terasa brangiajam Gmundeno viešbutyje. 

Požiūris į keliones su “mažais” vaikais

Prisimenu pokalbį su viena tolima, vyresnio amžiaus pažįstama. Sėdėjau tada su jau laukan lipančiu dideliu pilvu besilaukdama pirmagimio. Kalbėjomės, ji dalinosi savais patarimais iš savo jau užaugintų vaikų gyvenimo, džiaugėsi, kad laukia anūkų… Aš klausiausi ir pamenu kaip šiandien, kad mūsų pokalbį užbaigiau sakiniu “Kaip aš laukiu, kada galėsim kartu į žygius keliauti. Kaip įsidėsiu vaiką į nešioklę ir eisim! (Tada buvom labai aktyvūs žygeiviai). Kaip į didesnes keliones ruošimės!” Ji tik išpūtė akis ir išbėrė šimtą argumentų, kodėl su tokiais mažiukais tokių dalykų daryti negalima. Gerai, kad tų argumentų nė neprisimenu.

Grįžus iš kelionės sutikti draugai ir artimi žmonės klausė kaip sekėsi. Komentavo ir be proto džiaugėsi mūsų matytais vaizdais, kuriais dalinomės socialinėje erdvėje. Klausė ne tik kaip į tokią kelionę išsiruošti sugalvojom, nes sugalvoti nėra sunku, o kaip išvis ryžomės. Žinoma tie, kurie mus artimai pažįsta, žino, kad su vaikais visur kartu dalyvaujam. Kad ir bėgimuose bėgam, ir į žygius einam, bet jų akimis pasiryžti kelionei automobiliu visai kitas reikalas. Aš suprantu, kad rizikinga, kad nelengva, kad yra šimtai lengvesnių būdų keliauti, bet jų visų akys buvo lyg tos tolimos pažįstamos – nustebusios ir įsitikinusios, kad tai per sunku. Tuo tarpu mes tikrai nuoširdžiai nesupratom kodėl, nes paprasčiausiai nesijautėm jokio žygdarbio padarę. Rimtai. Mes tiesiog išsiruošėm į kelionę su tais mažais vaikais nieko neplanuodami, nieko nesitikėdami, nieko specialiai nesiruošdami, nes žinojom, kad viskas bus gerai. Kad mes jiems parodysim tuos pasaulio kalnus ir sugrįšim namo, juk sugrįžti namo visada smagiausia. Štai ir viskas. Nes čia ir nėra jokio žygdarbio.

Mamos Tomos patarimai:

• Nes jūsų vaikų nuotaika yra tokia, kokia yra jūsų, taigi jei jūs būsite linksmi kelionės metu, bus ir jie.
• Nes viskas, kas blogo gali nutikti kelionėje – gali nutikti ir jūsų kieme. Gero, beje, irgi.
• Nes geriausias laikas keliauti yra DABAR. Visiškai nesvarbu, jei vaikai kažko ir neatsimins. I keliones mes važiuojame toli gražu ne tik prisiminimų. Į keliones mes važiuojame patirčių. Visokių. O ir mažiems vaikams viskas nemokamai.
• Nes vaikams viskas, ko reikia be “švariai, sočiai ir šiltai” yra mama ir tėtis. Viskas. Nesvarbu, kuriam pasaulio krašte būtumėt. Juk visas jų pasaulis – tai jūs.
• Pamiršti daiktai nuperkami ir užsienio parduotuvėse. Ne tokie sveiki patiekalai dar niekam nesugadino skrandžio per savaitę. Neišplauti rūbai – nesumurzins mūsų vidaus. Ir nuo visų ligų yra vaistų bet kuriame pasaulio krašte. Viskas.
• Nepatogiausia, kas gali nutikti kelionėje – tai nuolatinis vaiko verkimas ir nenorėjimas sėdėti tokį ilgą kelią kedutėje. Bet vėlgi, o tu ar nori sėdėti? Nelabai, pasitelki fantaziją, kantrybę ir viskas. Visa kita nuotaikos ir požiūrio laikas. Labiausiai požiūrio. Kaip ir visame kame.

Kelionės automobiliu

Norėjom kalnus parodyti vaikams, norėjom ramybės, norėjom Tirolio… Viską pamatėm! Kiekvienas kampas, kiekvienas gatvės posukis, kiekvienas kalnų vaizdas priminė instagrame matytus vaizdelius, tik šimtąkart geriau, šimtąkart arčiau, jaukiau, jautriau.

Kelionės automobiliu didžiausi pliusai yra tie, kad gali sustoti, kur nori ir kada nori. Pavyzdžiui, bet kada sustoti karštos kavos. Mes kavinėje taip nei karto ir nebuvom, nes tiesiog nesinorėjo. Man nėra nieko skaniau už naminę, juodą ir paprastai plikytą kavą. Prie jos kalnų vaizdai tampa pačiu skaniausiu desertu. Sustojom vieną dieną Tirolyje, pamačius tokią didybę ir suvokus, kad mes pagaliau čia atvažiavom ėmiau graudintis. “Vaikai, aš jus čia atvežiau!” – pasakė vyras. O vaikai susikibę po balas lankstė, traukiniai vienas po kito po kalnus važinėjo, kava garavo, o skaniausias desertas buvo prieš akis…Ir nieko daugiau nebereikėjo! 

Keliaukit su vaikais! Keliaukite poroje! O gal solo? Nesvarbu – svarbiausia keliaukite. 

Mažieji keliautojai: Agota – 1 metai 3 mėn., Adomas – 3 metai 7 mėn.

Dėkojame mamai Tomai už tokį išsamų ir gražų pasakojimą, tikime, kad daugelį skaitytojų ne tik sugraudino, bet ir motyvavo keliauti ir būti drąsiems, nes viskas priklauso tik nuo požiūrio!

#keliaujanciosmamos #kelioneiaustrija #mamosistorija #seimoskelione #autokelione #kelionesuvaikais #austrija #lankytinosvietos