Kelionės po Lietuvą ar platųjį pasaulį yra vienas iš populiariausių šeimų laisvalaikio praleidimo būdų. Vieniems patinka detaliai suplanuotos, kitiems – chaotiškos, paskutinės minutės kelionės. Abejais atvejais dažniausiai neapsieinama be netikėtų siurprizų, tampančių įsimintinais nuotykiais. Kita vertus, šeimų, auginančių specialių poreikių vaikus, keliavimo ypatumai ir patyrimai gali atrodyti kiek kitaip – spontaniškumui ir atsitiktinumui vietos paliekama kuo mažiau. Savo patirtimi ir įžvalgomis kaip keliauti su specialių poreikių vaikais dalinasi trys keliaujančios mamos, auginančios ypatingus vaikus.
Dominyko kelionės neįgaliojo vežimėlyje
Aštuonmečio Dominyko, turinčio cerebrinio paralyžiaus spastinės diplegijos diagnozę, mama Aušra atskleidė, jog kelis kartus per metus keliauja sūnaus reabilitacijos tikslais. Tuo tarpu pigios poilsinės kelionės lieka tik svajonėmis. Per kasmetines atostogų (kartais ir neapmokamas) dienas, šeima lankosi gydymo įstaigose įvairiuose Lietuvos miestuose, Lenkijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Anglijoje. Sūnus Dominykas geba judėti tik neįgaliojo vežimėliu, vaikštyne ar trišakėmis lazdomis, todėl keliaudama lėktuvu šeima į saloną pasiima vežimėlį bei vaikštynę. Tokiu būdu po skrydžio jiems nereikia lūkuriuoti bagažo skyriuje, kadangi visada keliauja tik su rankiniu bagažu. Aušra įvardina, jog informacijos apie privilegijas keliaujant su neįgaliu vaiku trūksta – viską teko sužinoti patyrimo būdu. Taip pat, keliaujant sunku rasti kur apsistoti, įvertinant ribotą šeimos biudžetą ir pritaikymą neįgaliesiems: ar viešnagė pirmame aukšte, ar yra liftas, platūs įėjimai į erdves, pandusai (rampos), porankiai vonios kambaryje. Mama teigia, jog viešojo transporto patirtys užsienyje sklandžios. Tuo tarpu Lietuvoje neretai sunku su Dominyku patekti į perpildytus autobusus.
Aro kelionės su epilepsija gydymo tikslais
Mama Margarita augina beveik šešerių sūnų Arą, kuriam nustatyta reta geno mutacija ir sunki epilepsija. Sūnus reikalauja visapusiškos slaugos, kadangi per parą patiria 15-25 didelių priepuolių, nevaldo savo kūno, valgo per gastrostomą, protinis išsivystymas prilyginamas dviejų mėnesių kūdikiui. Margarita su Aru atostogauja kartą, du per metus, dažniau keliauja gydymo tikslais. Yra aplankę Lenkiją, Novosibirską, Palangą, Latviją. Šeima renkasi keliauti mašina, ieškodama nakvynės pirmenybę teikia privatiems namams.
Kalbėdama apie keliavimo iššūkius Margarita dalinasi, jog užsienyje sunku rasti neįgaliam vaikui pritaikytą automobilį, reikia vežtis specialią kėdutę. Dauguma viešbučių vonios kambarių turi tik dušus, kuriuose maudyti neįgalų vaiką yra sudėtinga. Oro uostuose dirbantys neįgaliųjų asistentai dažnai nešneka jokia užsienio kalba, todėl sunku susikalbėti apie tai, kokios tiksliai pagalbos mamai reikia. Margaritai teko susidurti ir su absurdiškomis situacijomis: Vilniaus oro uosto darbuotojai paprašė užkelti 17 kilogramų sveriantį vaiko vežimėlį, kuriame visada sėdi sūnus, ant patikros stalo. Pasibaigus skrydžiui Margarita turi išlipti iš lėktuvo, pasiimti vežimėlį. Tuomet su pagalba jis užkeliamas į lėktuvą ir įsodinus Arą, jie gali išvažiuoti specialia mašina iš lėktuvo. Ši procedūra trunka iki valandos ir yra pagrindinis trukdis keliaujant lėktuvu. Mama apibendrina, jog kelionėse nebūna sunkiau nei kasdienybėje ir savo buvimu ji didžiuojasi, stengiasi šviesti aplinkinius apie ypatingus vaikus.
Vakarės kelionių teigiamos ir neigiamos patirtys
Penkiametės Vakarės mama Vaida atvirauja, jog iš pradžių keliavimas su ypatingu vaiku kėlė daug klausimų, buvo svajonė. Vis platėjanti dukros diagnozė – epilepsija, cerebrinis paralyžius, genetinė mutacija, mikrocefalija, rijimo sutrikimas, negebėjimas vaikščioti ir kalbėti, baugino. Tačiau su laiku įsivyravo susitaikymas. Iki Vakarės gimimo šeima keliaudavo dažniau, o pirmai rimtai kelionei su dukra pasirinko Slovakiją, vietinį reabilitacijos centrą. Šeima keliavo automobiliu, gyveno pensione. Vaida antrina Margaritai, sakydama, jog sunku maudyti neįgalų vaiką duše, tačiau kambarių su voniomis skaičius nakvynės vietoje ribotas.
Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, lankydami vietinius monumentus, ypač istorinius, ne visada galėjo privažiuoti vežimėliu, todėl tekdavo Vakarę pakaitomis nešti ant rankų. Lietuvoje šeima susiduria su problema, kai dalis maitinimo įstaigų atsisako arba neturi galimybės sutrinti maistą, dauguma apgyvendinimo vietų nėra pritaikytos neįgaliesiems. Tiesa, Vaida dalinasi ir teigiamomis patirtimis: Anykščių lajų take yra liftas. Kai kuriose lankytinose vietose gavo nuolaidą neįgalųjį lydinčiam asmeniui. O vieno iš kartodromų personalas sutiko prižiūrėti Vakarę, kol Vaida su vyru aplėkė kelis ratus. Apibendrindama mama pabrėžia, jog visuomenei vis dar trūksta tolerantiško požiūrio į kitokius žmones, o prie šios problemos sprendimo galėtų prisidėti fizinės infrastruktūros neįgaliųjų atžvilgiu vystymas.
Patarimai keliaujant su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku
- Rinkdamiesi nakvynės vietą atkreipkite dėmesį į paieškos filtrą – „Booking.com“ ir „AirBnB“ platformose galite rasti „wheelchair accessible“ (liet. pasiekiamas vežimėliu) arba “accessibility features” (liet. prieinamumo savybės) parinktį.
- Jei jūsų vaikui reikalingas trintas maistas, rinkitės paprastas valgyklas, ne restoranus – labiau tikėtina, jog valgyklose maistą trinti sutiks.
- Esant galimybei, pirkdami lėktuvo bilietus rinkitės vietas priekyje, kuo arčiau tualeto.
- Lėktuve informuokite visus palydovus apie vaiko negalią – kuo daugiau jie žino, tuo geriau gali padėti, jei reikia.
Dalinamės tikromis patirtimis
Jeigu auginate specialių poreikių vaiką ir norite susisiekti su kitomis mamomis, papasakoti apie savo keliones su vaikais, visada laukiame laiškų: keliaujanciosmamos@gmail.com
Bendruomenės „Keliaujančios mamos” geri darbai
#ypatingivaikai #kelionessuvaikais #specialusporeikiaikeliaujant #keliaujanciosmamos #informacijaneigaliesiems #specialipagalbakeliaujant #skrydzioasistentas #kelionegydymotikslais #reabilitacijauzsienyje #epilepsija #cerebrinisparalyzius #genumutacija #pagalbamamoms #socialineatsakomybe #geridarbai #pagalbavaikams
Daria Obymaha nuotrauka
