Per Amerikos žemynus dviračiais. Su pametinukais ir palapine.

Minčia – tai keliauninkų šeima: Eglė, Liudvikas, Perkūnas ir Girė. 2024 pavasarį, pardavę savo paprasto gyvenimo rakandus, atsisakę darbų ir veiklų, nusipirko bilietus į Ameriką ir išmynė dviračiais į pietus: nuo Kanados iki Patagonijos. Perkūnui 2 metai, Girei 7 mėnesiai, sąskaitoj šiek tiek santaupų, ir nauji jų namai – palapinė. Šiandien kelyje šeima jau daugiau nei 11 mėnesių, įveikė virš 8000 kilometrų ir toliau mina per Meksiką.

Kitos šeimos nekasdieniški nuotykiai Indijoje: Šeimos nuotykiai Indijoje

per-amerikos-zemynus-dviraciais-su-pametinukais-ir-palapine

Intriguojanti šeimos istorija iš mamos Eglės lūpų:

„Yra toks skambus maršrutas ilgalaikėms kelionėms – Panamerikos kelias. Jei sujungtum įvairius plentus nuo Šiaurės Aliaskos iki Argentinos Pietų, gautum ilgiausią sausumos kelią, kuriuo gali pervažiuoti du žemynus: Šiaurės ir Pietų Amerikas. Su trumpa bekelės atkarpa – Darjeno sritimi Panamos sąsmaukoje. Žmonės šį kelią važiuoja kemperiais, motociklais ir kartais dviračiais. Ir paprastai užtrunka bent jau vienerius metus.

Mano vyras – užkietėjęs keliautojas, prieš vaikus turėjo mintyse šią ekspediciją, norėjo ir mane pasiimti minti kartu. Po poros metų pasiutpolkės su pametinukais atsibudom lyg iš sapno ir žaibiškai nusprendėm: ne, namo mes nestatysim, išleisim pinigus beprotiškam planui – pervažiuosim Amerikos žemynus dviračiais, su vaikais, ir palapine.

Per du mėnesius pardavėm rakandus, metėm darbus, nusipirkom įrangą ir išskridom į Kanadą. Neslėpsiu, esu namisėda ir toks gyvenimo posūkis man pradžioj “ėjo prieš plauką”. Gal ta superbūsena atėjus antram vaikui tarp zombio ir Madonos privertė patikėti, kad aš galiu viską, nėra nieko neįveikiamo. Ir nebebus tų skalbinių, indų, žaislų kalnų…

Idėja paprasta: gyventi gamtoje, keliauti lėtai, turėti su savimi tik būtinus daiktus, išleisti pinigus tik maistui. Mudu minam, vaikai važiuoja priekaboj. Įrangą susiruošėm nepriklausomam išgyvenimui nuo -5 iki +40 laipsnių. Kalnai, dykumos, vandenynas, uodai, meškos, gyvatės, krokodilai…

Šiandien minam jau beveik metus. Vaikai ūgtelėjo: jiems 3 ir 1,5 metų. Apkeliavom dalelę Kanados, skersai JAV, ir įpusėjom Meksiką. Toliau pasidalinsiu su jumis praktiškais mamiškais kelionės aspektais, atsakysiu į dažniausiai man kaip mamai kelyje užduodamus klausimus.

Maistas

Kai mini į kalną su 150 kg sveriančiu kroviniu, tai ir obuolys atrodo nereikalingas balastas. Maisto krepšys keturių žmonių šeimai, yra vienas sunkiausių mūsų krepšių, tiksliau – visa priekaba. Kartais tarp parduotuvių visa savaitė kelio. Bet dėl savo sunkių dviračių nerangumo mes nenutolstam nuo asfaltuoto kelio, taigi visada esam arti žmonių, visada galim susiveikti pagalbos, maisto ar vandens.

Per šiuos metus minėtos priekabos turinys evoliucionavo iš sausų, tankių, kaloringų produktų rinkinio į sandėliuką, kur galima rasti visko: nuo kelių rūšių sviesto iki pilno vaisių ir daržovių skyrelio. Mes vengiam mėsos ir jos patys nesivežam, aktyviai judam visą dieną, todėl ilgainiui norisi valgyti gerą, įvairų ir šviežią maistą. Taigi – tempiam su savimi sandėliuką.

Kaip vaikai išsėdi kelyje?

Girei buvo septyni mėnesiai, kai išvykom. Ji buvo kūdikis-lipdukas, nenorėjo gulėti priekaboje, todėl važiuodavom tik jos miegelių metu ir stengdavomės nepažadinti, kad tik pasiektume kitą stovyklavietę ar pavėsį, ar upelį. Kartais trumpam įsirišdavau ją į vaikjuostę ant nugaros. Dabar turim keturias skirtingas sėdynes vaikams ir jie pasivažinėjimus mėgsta. Vienas važiavimas būna pietų miego metu, o kiti trumpučiai pagal situaciją, viso: dvi – trys valandos per dieną.

Ligos

“O kas, jeigu susirgsit?”

Žinoma, kad susirgsim!

Kanados ir JAV klimate ligos pažįstamos, pats blogumas dažniausiai nesitęsia ilgiau nei keletą dienų. Mes esam linkę gydytis miegu, arbata ir skania sriuba. Ten buvom sveiki kaip ridikai. Tačiau pasiekę dykumas ir tropikus susiduriam su kitokio tipo susirgimais. Dulkės, karštis, neaiškus maistas ir švaraus vandens stoka. Kūnas bando prisitaikyti: dabar negaluojam kas mėnesį-du, ilgiau užtrunka kol pasijaučiam vėl žvalūs. Norisi švaros, lovos ir arbata nebelenda. Tikiuosi tai tik varginantis etapas, tikiuosi atrasim sau tinkamus vietinius gydymosi ir pasistiprinimo būdus.

Pinigai

Kanadoje ir JAV pragyvenimas šiek tiek brangesnis nei Lietuvoje. O stovyklavimas – LABAI populiarus ir dažniausiai mokamas! Išvykdami žinojom, kad santaupų mums užteks pusmečiui, o per tą laiką kažką sugalvosim. Po to pusmečio įvažiavom į Meksiką ir besidalindami istorijomis socialiniuose tinkluose surinkom šiek tiek paramos iš žiūrovų. Čia kaimuose žmonės uždirba 200 dolerių per mėnesį ir džiaugiasi gera alga. Tai ir mums surinkta parama staiga tapo reikšminga suma, pakankama tęsti kelionę.

Sauskelnės

Vežamės esminį įrankį – puoduką!

Kelyje pasidaro labai akivaizdu, kiek šiukšlių po savęs paliekame, nes jas tempiam kartu su savimi iki kol rasim, kur padėti. Sauskelnės atliekose užima daugiausia vietos.

Perkūną auginau su daugkartinėmis ir į kelionę jis išvyko jau be sauskelnių. O Girei imti medžiagines nesirįžau. Tiesiog stengiuosi tualeto reikalus pagauti į puoduką. Vardan paprastesnio apiprausimo, mažesnio kiekio sauskelnių ir mažesnio šiukšlių svorio. Ir minant kartu su vasara vaikai gali kiaurą dieną gamtoje praleisti nuogais užpakaliais, kartais reikia prisiminti tą “pampį” uždėti prieš sėdant ant dviračio.

Šaltis ir lietus

Kai susiduriam su atšiauriomis oro sąlygomis negalime ten užsibūti per ilgai. Todėl planuojame, kada nusileisime žemiau iš kalnų, nestoviniuojam ir riedam į pietus, ir dėl to orai nuolat kinta. Daugiau nei 90% naktų praleidžiam palapinėj, turim po vieną pūkinę ir vieną vėjo/lietaus striukę. Kai vaikai sušlampa, išsitepa maistu, įkrenta į purvyną, perrengti juos atsargine striuke – ne išeitis. Tiesiog nesugebėtume vežtis tiek daug drabužių. Taigi, mūsų nakvynes šaltyje riboja drabužių stovis, jei pakeliui yra vandens ir dieną išlenda tiek saulės, kad išdžiovintų striukę, – puiku. Jei oras labai nykus ir niekas nedžiūsta, reikia judėti.

Miegas

Kol išsprendėm įrangos rebusą miego klausimu, praleidom nemažai laiko paieškoms ir pinigų. Esam keturiese, palapinė turi būti lengva, atlaikyti audras, vaikai naktį ridenasi ir migruoja, kaip neprarasti šilumos? Kaip nenukristi nuo kilimėlio? Ir galiausiai – KAIP išsimiegoti?

Pasirodo – galima. Guolis palapinėj tapo pačiu jaukiausiu, savu. Visiems labai patinka vakare lįsti į namelį. Be batų, be uodų, bent sąlyginai švaresni nei lauke, dažniausiai visi “atsijungiam” labai greitai. Miegam kartu keturiuose kvadratiniuose metruose po išskleidžiamais pūkiniais miegmaišiais, didelė paklodė laiko kilimėlius kartu, o vaikai dar turi po papildomą miegmaišį-kombinezoną šaltoms naktims.

Visko būna, kartais mudu su Liudviku pusiau budim naktį dėl šmirinėjančių aplink žvėrių ar žmonių, – yra tekę miegoti įvairiausiose aplinkybėse, bet sakyčiau, kad jau esam įgavę daktaro laipsnį šeimyninio miego palapinėj srityje.

Žindymas

2024 pavasarį, kai leidomės į šį nuotykį, aš dar žindžiau abu vaikus. Tai buvo toks kaip mano “kozeris” visoms situacijoms. Vaikas sirguliuoja? Kyla lėktuvas? Tupim visi po lietpalčiu šalikelėj? Šalta? Neramu? Ir buvo nuostabu matyti mūsų vyresnėlio atsijunkymą, kaip jis tampa vis drąsesnis eiti į pasaulį, ir tuo pat metu pamiršta pienelį. Daug dalykų šioje kelionėje teko palikti aplinkybių valiai. Kad ir kokius planus dėliotume, jie ilgai negalioja, viskas nuolat keičiasi, mes labai retai žinome, kur šiandien miegosim.

Matau, kad tai teigiamai pasitarnavo ir mano motinystei. Pradžioj atrodė, kad užsikroviau kažkokį per didelį darbą, atitraukiantį mane nuo vaikų, nuo pasirūpinimo jais. Bet prikapsėjus mėnesiams, pusmečiui, metams, liudijant vaikų augimą kelyje, džiaugiuosi perleidusi dalį savo vaidmens mamai gamtai, atpalaidavusi erdvės rizikai, pasitikėjimui pasauliu.

Jaučiu, kad pasidovanojome neįtikėtiną dovaną – laiką kartu. Kiekvieną dieną, kiaurą dieną. Visi šeimos nariai kartu, niekas neišeina į darbą ar darželį. Kas, tikiu, gali skambėti gąsdinančiai – kiek gi galima trintis šonais. O jūs drįskite pasvajoti, kiek gali jūsų tarpusavio ryšiai ir vienas kito pažinimas paaugti, pasikeisti, išgyventi, skyrus tam laiką ir dėmesį.”

Dėkojame mamai Eglei už tokį įkvepiantį ir drąsos reikalaujantį keliavimą po pasaulį su vaikais! Įsikvėpkite ir jūs keliauti, nesvarbu kokio amžiaus vaikus auginate.

Šeimos nuotykius galite sekti čia.