Ispanija: šeimos atostogos Malagoje su mažamečiu todleriu

Malaga – puikus pasirinkimas šeimoms, ypač keliaujant su mažamečiais. Mama Lina pasidalino savo įspūdžiais iš kelionės į Andalūziją su 2,5 metų vaiku. Ši kelionė ne tik pasižymėjo šiluma ir  saule, bet taip pat suteikė gausybę šeimai skirtų pramogų, tokių kaip žaidimų aikštelės ir nuostabūs paplūdimiai. Šiame straipsnyje rasite ne tik praktinių patarimų, bet ir įdomių vietų apžvalgų, kad jūsų kelionė į Andalūziją būtų dar įdomesnė.

Kiekvieną kelionę palengvins naudingos programėlės, tikrai rasite ką prisitaikyti savo kelionės metu: Naudingiausios programėlės keliaujančioms šeimoms: ką verta įsidiegti?

Lina savo pasakojimą pradeda netradiciškai:

„Kai greitu metu kelionės nenusimato… tai laikas perrūšiuoti buvusių kelionių nuotraukas. Malaga 2024 – 08 (su 2,5 metų ponaičiu) – ilgas „rašinėlis“, tai matyt labiau sau. Bet kam įdomu ar kas planuojat pabėgimo atostogas į Andalūziją (ypač su mažamečiais), maloniai prašom.

Paskutinės minutės kelionė

Jei esat girdėję apie paskutinės minutės keliones kaip apie pigesnį keliavimo variantą, tai aš manau, tai visiškas melas! Žinoma tikrai yra ir sėkmės istorijų, ir ypač jei nėra kažkokių konkrečių atskaitos taškų, kuriuos kelionė turi atitikti (datų, skrydžio laiko paroje ir t.t.). Bet iš esmės turėkit omeny, kad iš anksto planuotis visgi dažnu atveju pigiau. Mes atostogas buvom susiplanavę darbe konkrečiai savaitei, bet konkrečių planų neturėjom. Senai buvome Lietuvos pajūryje, tai galvojom, kad gal tiesiog ten ir nulėksim. Bet kai likus 2 savaitėm ir galų gale 1 savaitei orų prognozė vis dar žadėjo 20 laipsnių ir lietų – spjovėm į savo įsivaizdavimą ir nusipirkom skrydį į Malagą.

Pačioje Malagoje  nuomota mašina nelabai yra kur važiuoti ir žinoma komplikuota parkuotis. Todėl pirmas tris nakvynes užsisakę centre, likome draugauti su viešuoju transportu. Žinojom, kad pigiausias ir greičiausias transportas iš Malagos oro uosto į centrą – traukinys (2,4 eur suaugusiam, vaikams berods iki 3 metų nemokamai), bet išėjus iš oro uosto pastato navigacija rodė dar nemažą gabaliuką paėjėti kažkur tolyn, o prie durų stovėjo autobusas į centrą (4 eur suaugusiajam), tai pasvarstėm ir sėdom į jį. Atvykus į centrą supratom galimą būsto nuomos pasirinkimo, likus mažiau nei savaitei, skurdumo priežastį – mieste vyko Feria (Miesto mugė). Ir prasidėjo būtent tą savaitgalį, ir turėjo tęstis savaitę.

Malaga

Mes neapsikrovėm lankytinais objektais, tiesiog džiaugėmės šiluma ir dar labiau džiaugėmės pavėsiais. Daugiausiai tiesiog vaikštinėjom senamiesčiu, parku pakrantėje, pakrantės promenada, aplankėm pliažą, o iš esmės keliavom nuo vienos žaidimų aikštelės iki kitos. Kartais gudriai apeidami kokią žaidimų aikštelę iš tolo ratu, kad nereikėtų strigti pusvalandžiui. Keliaujant su todleriu labai džiugino žaidimų aikštelių gausa, Malagoj jų tikrai apstu, o seniau įrengtuose parkuose ir su neblogu pavėsiu nuo medžių.

Ką žmonės sako aplankyti Malagoj, bet mes neaplankėm: Picasso muziejus (bilietus rasite čia, 12 eur). Sako jis palankus lankytis ir su vaikais, bet kažkaip suabejojom ar jau čia taip labai 2,5 metų todleris bus sužavėtas. Dar iš muziejų šeimoms rekomenduojamas Centre Pompidou Malaga (čia rasite bilietus įėjimui be eilės, 9 eur), neužsukom, tik keletą kartų praėjom pro šalį. Kitas „must“ objektas El Pimpi (Antonio Banderaso) restoranas. Kadangi jis centre – nuėjome apsidairyti iš išorės, bet leidome sau nelaukti eilėje ten pavalgyti, nes neatrodė panašu, kad ten labai greit susisuktumėm. O tokioj vietoj norėtųsi pasimėgauti, o ne kraustyti kuprinę kuo čia dar penkiom minutėm užimti vaiką. Tai gal kitą kartą.

Užtat visus tris rytus mėgavomės brunchais, nes eilių nėra, maistą atneša greit, maistas ir skanus, ir gražus, ir kainos padorios. Vakariniam meniu labiausiai tradicinės keptos ant laužo sardinės (Espetos de Sardinas). Jų ieškoti reikia restoranuose pakrantėje (miesto centre laužo neužkursi.). Taip pat galima užsisakyti ant laužo keptų ir kitų žuvų, kas ir tapo mūsų dažna vakariene šią savaitę. (Rinktis: al espeto, kitaip galit gauti paprastai grilintą žuvį).

Ką visgi turistinio aplankėm?

Vieną popietę apsilankėme Malagos Katedroje . Įpūdingas pastatas (įėjimas mokamas, jei norėsite patekti be eilės ir su gidu, bilietai čia), kaip priklauso bažnyčioms – vėsus. Kitą popietę aplankėm Alcazaba tvirtovę (nenorintiems temptis vežimėlio laiptais yra įėjimas iš kitos pusės su liftu! Tik dirba valanda trumpiau nei tvirtovė, tai jei eisit į pavakarį grįžti gali tekti ir laiptais). Kita tvirtovė iš kurios galima apžvelgti Malagos miestą iš viršaus – Castillo de Gibralfaro, mes nusprendėm, kad karštos vasaros sezonu mums užteks ir vienos tvirtovės. Paskutinį rytą Malagoj dar užsukom į turgų (Mercado Central de Atarazanas). Judėjom jau su lagaminais link oro usto, kur turėjome pasiimti išsinuomotą automobilį likusioms dienoms, tai ilgai neužtrukom, bet man visuomet smagu pasidairyti, o ir vaisiai ten visada atrodo nepalyginus skaniau nei parduotuvėse, tai negi nenusipirksi paragaut?

Iš automobilių nuomos punkto pietų miegeliui pajudėjom link Granados. Kadangi Granadoje orų prognozes žadėjo visus 37 laipsnius karščio, nusprendėme, kad nėra labai ko skubėti, taigi pasigooglinom ką galima būtų aplankyti pakeliui. Užsukom į Antequera miestelį, realiai jame nepavaikščiojom, o tik pravažiavom siauromis gatvelėmis ir pasižiūrėjome į panoramą iš viršaus.

Gylyn į kalnus

Iš ten pajudėjom gilyn į kalnus į pasivaikščiojimo takus kalnuose – El Torcal. Vėsesnę dieną (arba be todlerio) ten tikrai būtų labai smagu ilgiau pasivaikščioti, nes vaizdai tikrai traukiantys akį. Kadangi mes atvykome šiek tiek po pietų, kol saulė dar tikrai kepino, tai apsiribojom apžvalgos aikštele ir pagrindiniais keliais objektais pusės kilometro atstumu nuo pažintinio centro. Vienok, atvykti tikrai buvo verta, nes atsivėręs kraštovaizdis atpirko kilometrus nusuktus iš kelio. Dar matėm, kad šalia kažkur turėjo būti archeologiniai Dolmenai, bet laikas spaudė ir judėjom tolyn.

Granada – tas miestas, kuriame vertėtų pabūti bent keletą dienų, bet prisibijojus karščių likom tik vienai nakčiai ir viskam ką norėjosi apžiūrėti tiesiog fisižkai nebuvo laiko. Tiesa, buvome maloniai nustebinti, kad žadėti 37 laipsniai karščio realiai nebuvo nė kiek karščiau nei 30 laispnių Malagoje. (Kaip suprantu todėl, kad kalnuose sausesnis oras, o ir daugiau vėsinančio vėjelio yra). Taigi nepasikuklinkit ir apsistokite ilgiau, juolab, kad apartamentų nuomos kainos realiai yra dvigubai mažesnės čia  nei Malagoj ar gretimuose miesteliuose jūros pakrantėje ir pasirinkimas ženkliai platesnis.

Nėra jūros – nėra turistų?

Gal, bet tikrai yra ką apžiūrėti ir kuo pasidžiaugti. Mes apsitojome Albaicin – istoriniame Granados kvartale, kas iš principo sakyčiau yra Granados senamiestis, nors… nėra centras. Jis įsikūręs ant kalvos, mažos siauros baltos autentiškos gatvelės su apžvalgos taškais į Granadą. Kitoje pusėje upės – Alhambra, ta tvirtovė iš Ispanijos islamiško laikotarpio į kurią tikrai verta užsukti, ne veltui bilietus reikia užsisakinėti iš anksto (tai galite padaryti čia).

Pati esu buvusi dar studijų metais, ir šįkart norėjau nusivesti vyrą, bet susiskaičiavus laiką ir supratus, kad jo tiesiog neturime, teko atsisakyti šio plano, o ir trečioji iš esminių Granados dalių – Granados Centras irgi vertas dėmesio, Katedra tikrai įspūdinga, siauros suvenyrų gatvelės vis dar atrodo kažkokios arabiškos, tik čigonės su siūlomomis „paslaugomis“ nesužavėjo, o jų centre ant kiekvieno kampo su žolynų šakelėmis. Ir išvis, tiek daug įdomių vietų ir miestų liko nepamatyta Andalūzijoj, kad tiesiog būsim priversti grįžti ateityje.

Tradiciniai užkandžiai

Beje, labai smagus/džiugus reikalas Granadoje, kad jie vis dar išlaiko tradiciją prie gėrimų patiekti nemokamas “tapas”– užkandžius (taip taip, vistiek iš esmės tai yra įskaičiuota, bet lyginant su kainomis kituose regionuose tikrai taip neatrodo). Kuo daugiau gėrimų užsisakai, tuo daugiau užkandukų priedo gauni. Vienas toks maisto atradimas Andalūzijos regione man buvo “patatas asadas”. Iš esmės tai bulvė su lupyna kepta folijoj (pas mus kepa lauže, ten matyt kaip kuriam restorane, nes gi yra ir laužus turinčių). Valgėm keliose vietose ir visur tikrai skaniai iškepta. O ir padažas prie jos labai tinkamas, poskoniu kažkuo panašus į mūsiškį kastinį, bet ne toks riebus. Ir tokias bulves galit gauti ne tik kaip užkandį (tapas), bet ir kaip garnyrą prie žuvies ar mėsos, tai tiesiog skaitydami meniu rinkitės “patatas asadas” vietoj standartinių bulvyčių fri. Ir sveikiau, ir man asmeniškai labai skanu (nors turiu pripažinti, kad kai stovyklaujant kepamos bulvės lauže beveik visuomet nusiviliu, manęs niekuomet nežavėjo).

Ir galiausiai pajudėjom į trečią ir paskutinį šios kelionės nakvynės punktą: prie jūros – Fuengirola. Ispaniška Palanga, ne kitaip. Pakeliui buvo mintis bent pravažiuoti šalia Caminito del Rey trasos (nes iš principo visai šalia buvo), bet kadangi žinojom jog vistiek neisim, nes vaikai įleidžiami tik nuo 8 metų, tai ir nebeerzinom savęs. Tiesa, kas planuojate keliauti su vyresniais vaikais ar iš vis be jų, turėkit omeny, kad įėjimo bilietus taip pat reik įsigyti iš anksto, galite rasti čia). Na, o štai atvykę į Fuengirola leidom sau nebeplanuoti tolimesnių išvykų (nors iš esmės ir Gibraltaras, ir Sevilija, ir Kordoba regis ranka pasiekiamos), o leisti sau ilsėtis žaidimų aikštelėse, pliaže ir „random“ vietinėse pramogose.

Zoologijos sodas

Vieną pusdienį paskyrėm vietiniam Zoologijos sodui – Bioparc Fuengirola. Kaina kaip nedideliam zoologijos sodui tikrai nemaža (Suaugusiam 28 eur, vaikams nuo 3 iki 9 metų 21 eur, na bent iki 3 metų nemokamai, o užsakant internetu čia -27,50 eur ). Bet buvo verta. Aplinka labai gražiai sutvarkyta, niekur nesmirda (net prie begemotų!), visur pavėsis! Realiai vasarą ten eiti verta vien dėl pavėsio. Vyksta edukacija apie Madagaskarą (kas valandą įleidžia į lemūrų zoną kur jie vaikšto laisvai). Ir nors lankytojai lemūrų nemaitina, bet jie vistiek prieina labai arti ir galima ir apžiūrėti, ir pasifotografuoti. Kitus zoo gyventojus taip pat galima apžiūrėti iš sąlyginai arti.

Taip, čia nėra didžiųjų Afrikos gigantų: dramblių, žirafų, tačiau mažamečiui turbūt ir višta įdomiau nei žirafa, jei tik ją galima apžiūrėt iš arčiau. Taigi su todleriu toks zooparko kompaktiškumas, tai privalumas, o gyvūnų rūšių iš esmės nemažai (turi net tigrą). Taip pat yra kavinė ir žinoma žaidimų aikštelė! Taigi ir todleris laimingas ir tėvams šiokios tokios pramogos, o parkas pasirūpinęs, kad būtų kur išleisti pinigus. Be standartinės suvenyrinės ir kavinės, prieš įeinant į parką visi nufotografuojami prie Gorilos skulptūros, o išeinant per kameras „sugaudomi“ ir pasiūloma įsigyti foto. Žinoma, galima ir neįsigyti, bet… nežinau kodėl, bet mūsų todleris svetimiems fotografams pozuoja mieliau nei tėvams, taigi parsivežėm ir „popierinę“ foto kaip suvenyrą seneliams.

Keliaujame toliau

Atmetę poros valandų keliones į didesnius Andalūzijos miestus, ir netgi atmetę valandos kelionę į mažesnę, bet pagal nuotrauką internete vertą aplankymo Rotundą, visgi, kad jau turėjome išsinuomoję automobilį, nusprendėme pusdieniui „palėkt“ į gretimą pajūrio miestelį Benalmadeną. Vėlgi išsirinkome tik keletą lankytinų objektų iš ganėtinai netrumpo sąrašėlio. Įdomiu monumentu pasirodė Colomares pilis, monumentas skirtas Kristupui Kolumbui. Visai šalia palypėjus į kalną Benalmadena Pueblo (senasis kaimas/senamiestis). Taip pat netoliese ir Drugelių sodas, kuris manau būtų patikęs ir mamai ir mažajam, bet labai reikėjo jau pietų miegelio, taigi vietoj Drugelių sodo nuvykome į viešą Benalmadenos miesto parką (Parque de la Paloma) poguliukui.

Parkas gražus, sutvarkytas, su žaidimo aikštelėm, bet štai pavėsio pasigedom, kažkiek jo yra, bet ne tiek, kad galėtum visą laiką vaikščioti pavėsiu, taigi geresnis variantas vasarą jame lankytis jau vakare. Dar Benalmadenoj galima pasikelti keltuvu (bilietus rasi čia) į kalną ar nueiti pasigrožėti akvariumu (čia manau ir atvėsti būtų galima), bet turėjom nuojautą, kad nuo pavasario Kretoj, mūsų ponaičio susidomėjimas akvariumais neišaugo, taigi šią atrakciją irgi praleidom.

Vaikų traukos objektai – žaidimų aikštelės

Likusius pusdienius „bimbinėjom“ vietoje – Fuengiroloje. Ko ko bet žaidimų aikštelių čia tikrai netrūksta. Įvairaus tipo ir tematikos, ne visos tinkamos todleriams, bet iš esmės yra tinkamų įvairaus amžiaus vaikams. Realiai Lietuvoje esančios žaidimų aikštelės gali slėptis kamputyje, net beveik gaila, kad ne visas iš įdomesnių spėjom aplankyt. Vienintelė bėda, kad daugumoje labai trūksta šešėlio. Medžių lyg ir prisodinta, bet matyt ne taip jau ir seniai, ir dar nespėjo išaugti, iškeroti ir sukurti pakankamą šešėlį. Kita vertus, išėjus vakarais niekas ten devintą vakaro vaikų nemigdo, vienuoliktą dar pilnumoj žaidimų aikštelės dūzgia, spėju ir ilgiau, bet jau mes patys stengdavomės po vienuoliktos judėt link viešbučio. O štai vietinis atrakcionų parkelis vaikams atsidaro šeštą ar septintą vakaro ir užsidaro pirmą ar antrą nakties. Taigi iš esmės sudarytos visos sąlygos dienos grafikui išbalansuoti.

Tiesa, į atrakcionus taip ir nespėjom nueiti, kaip alternatyvą pasirinkom mažiau smegenis mirksėjimu veikiančią pramogą – mini golfą. Tokia sakyčiau „amerikoniška“ pramoga. Ir tiek lankytojai neatrodė ispaniški, tiek savininkai tikrai nebuvo ispanai, bet malonūs. Susitarėm, kad mokėsim už du suaugusius, o todleriui tiesiog duos vaikišką lazdą, kad galėtų įsivaizduoti jog žaidžia kartu. Iš tikro tai visi trys įsivaizdavom, kad žaidžiam, nes nei taškų skaičiavom, nei į visas duobutes pataikėm, o kai kurias kur ilgos eilės išvis aplenkėm, bet visiems buvo smagu. Taigi siūlom pasitaikius progai išbandyti, su sąlyga, kad bandydami su todleriu neturėsit lūkesčių sužaisti „tvarkingai“ pagal taisykles.

Ponaičio meniu

 

 

 

Tiesa, kas dar buvo šiek tiek netikėta mums – meniu pagal ponaičio pageidavimą. Tikėjomės, kad bus daug makaronų, o finale buvo daug „žuvytės“. Kiekvieną vakarą paklausus ko norėsi valgyti, gaudavom vieną ir tą patį atsakymą – Žuvytės! Džiugino? Taip. Juk ir gerokai sveikiau nei makaronai, ir va patys jūros gėrybių paragauti progą turėjom (nes kur yra pica/makaronai – nėra jūros gėrybių, kur yra žuvis/jūros gėrybės – nėra picų ir makaronų). Bet kažkurį vakarą sulaukus to paties atsakymo jau atsirado tėvų veiduose liūdesėlis… taip norėjosi mėsos! Pasisekė, vieną vakarą vežimėlyje užmigo prieš vakarienę. Surizikavom – nežadinom, pavalgėm steikų, grįžom į viešbutį ir perkėlus į lovą išmiegojo visą naktį! (ok, kėlėsi į tualetą, bet vėl užmigo, tai nesiskaito). Taigi, šventės ir tėvų kieme kartais pasitaiko, tą vakarą ir mums buvo atostogos. Tiesa, panašu žuvies atsivalgė, vėl neįsiūlysi.”

Labai dėkojame mamai Linai Viduto už nuotaikingai pasidalintą patirtį, keliaujant po Malagą ir aplink!

Kad nuotraukos nesislėptų telefonuose, vasario mėnesį Colorland dovanoja net iki 70% nuolaidos kodus nuotraukoms, fotoalbumams, fotoknygoms, puodeliams su jūsų nuotrauka. Kodus rasite prisijungę prie „Keliaujančios mamos” narystės tik už kavos puoduko kainą!

 

Dalinamės tikromis patirtimis

Jeigu ir jūs norite papasakoti apie savo keliones su vaikais, visada laukiame:

• Klausimams-atsakymams-diskusijoms „Keliaujančios mamos (apie užsienį)” facebook grupėje.
• Klausimams-atsakymams-diskusijoms Keliaujančios mamos (apie Lietuvą) – poilsis, pramogos, įdomybės!
• Taip pat kviečiame aktyviai dalintis savo kelionių nuotykiais su vaikais žymint Instagrame  @keliaujancios_mamos 

Nuorodos straipsnyje „Šeimos atostogos Malagoje su mažamečiu” gali vesti į partnerystės puslapius.