Labai spontaniška ir ekonomiška kelionė automobiliu iki Albanijos

Labai spontaniška ir ekonomiška kelionė automobiliu iki Albanijos

Ar ir jums būna, kad sėdite ir galvojate kaip norėtumėte kažkur iškeliauti, bet net nežinote kur. Norisi paties veiksmo keliauti, o kur atrodo nelabai svarbu… Taip kelionės „ištiko“ ir mūsų dar visai šviežiai pagausėjusią šeimą. Buvome labai pasiilgę kelionių, o vyras kaip tik išėjo vaiko priežiūros atostogų, todėl nusipirkom bagažinę ant stogo ir iškeliavom! Kelionei su mažąja susiruošėm per savaitę (!), nežinojom nei kur vyksim, nei kada grįšim… O taip ir prasideda geriausi nuotykiai…

Tai kur važiuojam?

Nusprendėm, kad norim pamatyti Plitvicos nacionalinį parką Kroatijoje, tai patraukėme į pietus. Mėtai buvo 10 mėnesių. Kadangi laiko turėjome į valias, keliaudavome vaiko ritmu – dažniausiai per jos miegą. Taip per dieną nuvažiuodavome apie 300 km. Kur važiuosim nuspręsdavome iš vakaro arba tą pačią dieną, taip pat ir su nakvynėm.
Troškome kuo greičiau pamatyti kalnus, tai per Lenkiją važiuoti skubėjome. Pasirodžius pirmoms viršūnėms pietinėje Lenkijoje, atsipalaidavome. Pirma nakvynė buvo Lodzėje, antra Žilina miestelyje Slovakijos kalnuose. Mėgstu iškylauti, todėl pasistatėm palapinę, tai buvo pirmoji Mėtos iškyla! Mano romantiška svajonė pabusti palapinėje su vaizdu į kalnus greitai subliuško, nes artėjo rudenėlis, šalia sroveno upė, buvo beprotiškai drėgna ir šalta! Nors Mėta išmiegojo gerai ir šiltai, mes nusprendėme iki Kroatijos palapinės nebeliesti…

Po palapinės laikas aplankyti ir miestą!

Esame gamtos gerbėjai, bet nesibodime ir pasikultūrinti. Sekanti stotelė – Slovakijos sostinė Bratislava. Labai jaukus miestas! Smagu buvo pasivaikščioti Dunojaus pakrante, su sportiniu vežimėliu ir po senamiestį labai patogu važinėti. Kitą dieną traukiniu išvykome į Vieną, atstumas tarp sostinių tik 80 km! Viena mus tikrai pakerėjo savo dydžiu, prabanga, dvelkiančia klasika. Praleidome visą dieną, nusivarėme nuo kojų, o net trečdalio nepamatėm. Tiek daug ten yra ko pamatyti ir nuveikti, Vieną įsirašėm į sarašą vietų, į kurias norėsim grįžti. Tik traukinyje palikome vaiko nešioklę, kurią specialiai nusipirkome šiai kelionei, bet kitą dieną niekas nieko nerado… Pirmasis kelionės nuotykis.

Nuotykiai judėti nesutrukdo net Kroatijoje

Pailsėję keliavome toliau, pro Austriją į Slovėniją. Apsistojome Maribore. Kažkodėl priminė namus, Klaipėdą, taip ramu ten. Nors ir užtaikėme ant alaus festivalio. Bet tik pažengus žingsnį toliau nuo minios – visiška ramuma. Sekančią dieną, užtrukę apie savaitę, šturmavome savo „kelionės tikslą“ Kroatiją. Iškart kuriam laikui apsistojome Korenica miestelyje, netoli Plitvicos parko. Kadangi nešioklę pametėm, pasiemėm sportinuką į parką. Teko panešti keliose vietose per laiptus, bet didžioji dalis buvo įveikiama, rinkomės lengviausią trasą. Nors ir ne sezono metas, bet žmonių daug, teko laukti eilėje prie krioklių, taip pat ir į laivą. Nepaisant visko, vaizdai tiesiog apakino savo grožiu! Skaidrus vanduo ir žuvytės, plaukiojančios lyg ore, ilgam įsirėžė į atmintį. Vaizdais nebuvo įmanoma atsigrožėti, norėjosi sugerti visą tą nuostabią gamtą į save.

O kai grožėtis pabosta…

Po visų grožybių užsukome į kaimyninę Bosniją ir Hercogoviną pasižiūrėt „kas gero“, bet pasijutome lyg grįžę laiku atgal, todėl neužsibuvome, pasivaikščiojome ir grįžome prie ežerų. Tiesa, kelyje atgal į Kroatiją teko nemažai palaukti pasienio punkte. Į priekį – prašom, laisvai, o atgal jau ne taip lengva patekti.

Nesvetinga Viduržemio jūra

Visą kelionę dar nematę jūros, patraukėme pajūrin. Ir kaip tik užtaikėme ant milžiniškų audrų ir vėjų, tuo metu siautusių visoje Europoje. O aš jau taip laukiau, kada galėsime vėl išskleisti palapinę. Važiuoti buvo labai sunku ir baisu, tokio vėjo dar nematėme. Net negalėjome atsidaryti automobilio durelių, taip stipriai spausdavo! Apsistoję netoli Makarskos, laukėme, kol audra nurims, pliekėme kortomis. Kai jau aprimo tiek, kad galima buvo nenuvirtus išeiti į lauką, pasivaikšiojome promenada. Mėtai nuo vėjo vežimėlyje uždėjome apsaugnę plėvelę nuo lietaus, bet net neatrodė, kad vėjas trukdytų saldžiam miegučiui.

Pagaliau ir draugiškas pajūris ir sudėtingasis Dubrovnikas

Toliau riedėjome pakrante, link Dubrovniko. Pagaliau apsistojome kempinge prie Orašac miestelio, pasistatėme palapinę su vaizdu į jūrą. Kempingas turėjo visus patogumus – dušą, lauko virtuvę, skalbimo mašiną. Eidavome prie jūros, papludimys akmenuotas ir Mėtai būtinai reikėjo kiekvieną akmenį paragauti… Mėtai jokių problemų dėl iškylavimo nekilo, buvo smagu gyventi palapinėje. Dubrovnikas sukėlė dvejopus jausmus. Važiavome savo automobiliu ir tai buvo pirmoji mūsų klaida. Parkingo nė su žiburiu nerasi, nors ir ne sezonas, o jau kai radom, tai labai brangiai teko susimokėti. Su vežimėliu buvo sunku laviruoti, žmonių tiek daug, kad tiesiog eini su minia, pasižvalgai, jei kas nors sustoja. Tačiau, iš kitos pusės, miestas labai unikalus – tie vienodi pastatų stogai, aptverti siena, kuria galima apeiti. Viskas dvelkia senove. Ten aplankėme mažą jūrų muziejų, Mėta išsigando akvariume besirangančio aštunkojo. Iš tiesų diena Dubrovnike mums pasirodė labai sudėtinga su mažu vaiku, gal taip užtaikėme.

Neblėstanti meilė Juodkalnijai ir kava

Prisiiškylavę keliavome toliau – į Juodkaniją. Tai mano mylimiausia šalis. Ten buvome jau ne pirmą kartą, tačiau pirmą kartą automobiliu. Kotoras labai sužavėjo savo kalno papėdeje esančiu jaukiu senamiečiu. O iš jo išėjus iškart įlanka. Visur nuostabūs vaizdai – žydras vanduo kalnų apsuptyje, viskas ranka pasiekiama. Kas man labiausiai patinka Juodkalnijoje – tai, kad paprašius šaltos kavos, visada atneša super desertą su kava, ledais, grietinėle ant visršaus ir daug meilės. Paprastai aš niekada kavos negeriu, bet ten atsispirti neįmanoma! Lyginant su Kroatija, Juodkalnijos gamta laukiškesnė, kainos žymiai mažesnės, mažiau ir turistų. Turbūt neilgam…

Juodkalnija nenustoja stebinti

Budva – tipiškas kurortinis miestelis. Prasivaikšiojus promenada prieiname mažą uostą prie jaukaus senamiesčio, o už jo – keliukas palei jūrą ir uolas. Nusifotografavę prie lanksčiosios mergelės keliaujame iki nuošalaus paplūdimio. Įlankėlė apsupta augmenijos iš vienos pusės ir uolų iš kitos. Tikras atsipalaidavimas. Juodkalnijos pakrantėje galima rasti įvairiausius paplūdimius – akmenuotus, smėlėtus, kieto ar minkšto smėlio, įvairios spalvos smėlio, pvz. raudonasis papludimys. Apsistoję Bar miestelyje ilsėjomės. Paplūdimys ten labai didelis, erdvus ir ilgas, tačiau akmenuotas. Pabandžiau snorklinti, bet vanduo nuo uosto nelabai skairdus. Išsiruošėme į Durmitoro nacionalinį parką. Buvome išties nustebinti. Diena pasirodė apniukusi, lietinga, su saulės protarpiais. Už įėjimą į parką sumokėjome 2 Eur asmeniui (Plitvica – 20 Eur). Priėjus ežerą pasijutome kaip pasakoje – žalsvai žydras skaidrus vanduo, apsuptas aukštų pušų, ir viskas skendi rūke… Mistiška. Nors informacijos punkte sakė, kad su vežimėliu praeisim, tačiau nepraėjom. Jie ten visi atsipūtę, numoja ranka, kad viskas bus gerai ir tiek. Iš pradžių dar kratėm Mėtą vežimėlyje, tačiau vėliau teko nešti ir vėžimėlį, ir Mėtą. Vis galvojom, kaip kvailai pametėm nešioklę… Tačiau atsisukus į ežerą ir apsidairius aplink, visos pašalinės mintys nyko, vieta tikrai labai graži. Teko ir stačiais laipteliais lipti, bet trasą įveikėm visą. Turistų labai nedaug, daugiausia laiko praleidome eidami vieni, tai labai sustiprino laukinės, nepaliestos gamtos įspūdį.

Ulcinij miestelio papludimio smėlis labai patiko Mėtai – mums nusisukus prisipylė pilną burną! Labai patogus su vėžimėliu, smėlis kietas, gulėjimui gal ne toks patogus, bet mes turėjome vėjo krėslą – bananą.

Albanija ar Juodkalnija?

Nors savo kelionės „tikslą“ (Kroatiją) jau buvome seniai pasiekę, keliavome toliau – nusprendėme užsukti į Albaniją. Keliavome į miestelį Durres. Nors daug girdėjome apie nuostabią laukinę Albanijos gamta, vos įvažiavę jau norėjom sukti atgal. Pamatyti vairuotoją, nekalbantį telefonu buvo labai sudėtinga, reikėjo atidžiai ieškoti! Nesijautėme saugūs kelyje, važiavome lėčiau nei kitur. Apsistojome viešbutyje ant jūros kranto. Papludimys kieto smėlio, ant jo vaikščiojome su vežimėliu be problemų. Albanijoje tikrai pigu. Mes panaršę internete išsirinkome prabangiausią kurorto restoraną su vaizdu į jūrą, užsisakėme užkandžių, daug ir įvairių jūros gėrybių, žuvies dviem asmenim, gėrimai su taure vyno, o sąskaita atėjo maždaug 20 Eur. Likom nustebę ir labai patenkinti! Ilgai neužsibuvę, grįžom į Juodkalniją. Jausmas buvo geras, lyg grįžus namo. Netoli Budvos ilsėjomės prie jūros ir grožėjomės kalnų vaizdais.

Siurprizas ir laikas sukti namo

Intuicija pakuždėjo pasidaryti testą ir netikėtai sulaukėme žinios, jog laukiamės antro vaikelio, todėl pradėjome kelionę atgal į Lietuvą! Pakeliui namo dar aplankėme Budapeštą ir terma baseinus. Mėtai labai patiko pasiplaukioti šiltame vandenyje. Nutarėme, kad tikrai grįšime čia dar, nesitikėjau tokios gražios didybės, nesinorėjo taip greit palikti Budapeštą.
Mūsų mažas Mitsubishi Mirage automobiliukas labai šauniai atklaikė kelionę – tik vieną kartą reikėjo pripūsti padangą. Mėta kelionę atlaikė itin gerai – nebuvo absoliučiai jokių problemų. Kadangi turėjome laiko, galėjome derintis prie jos ritmo, turbūt todėl labai gerai sekėsi. Grįžę į Lietuvą po savaitės išskridome į Egiptą švęsti Mėtos pirmojo gimtadienio!

Kelionės trukmė: mėnuo, rugsėjis-spalis
Toliausas taškas: Durres, Albanija
Nuvažiuota: 6085 km
Išlaidos: apie 700 Eur pasiruošimui (įskaitant bagažinę ant stogo, nešioklę ir pan.)
Kuras: 412 Eur
Apgyvendinimas, maistas, pramogos: 1716 Eur
Aplankytos valstybės: Lenkija, Slovakija, Austrija, Slovėnija, Kroatija, Bosija ir Hercogovina, Juodalnija, Albanija, Vengrija.

Komentarai